info(eta)draudimas.com
Pagrindiniai rizikos valdymo principai
2018.08.18

docentė, dr. N. M. Jašina, I.I. Vavilovo žemės ūkio universiteto finansų ir kredito katedra 

Šaltinis: Žurnalas “Finansai ir kreditas” (Maskva), 2006 m. gruodžio 25 Nr. 36, 79-82 psl

DRVI vertimas, teksto originalą žr. adresu: www.fin-izdat.ru

Rizikų valdymas – tai ekonominės veiklos specifinė sfera, reikalaujanti gilių žinių ūkinės veiklos srityje, ūkinių sprendimų optimizavimo metodų, draudimo veiklos, psichologijos žinių ir daugelio kitų dalykų. Svarbiausias verslininko uždavinys šioje srityje – atrasti veiksmų variantus, užtikrinančius optimalų pateikto rizikų ir pajamų projekto suderinimą, atsižvelgiant į tai, kuo pelningesnis projektas, tuo didesnė jo realizavimo rizika [1].

Objektyvaus rizikos egzistavimo sąlygomis ir susietais su ja finansiniais, moraliniais ir kitais praradimais, atsiranda tam tikro mechanizmo poreikis, kuris atsižvelgiant į verslininko iškeltus tikslus, leistų galimu ir geriausiu būdu įvertinti riziką, priimant ir realizuojant ūkinius sprendimus. Toks mechanizmas yra – tai rizikos valdymas. Rizikos valdymą galima apibūdinti kaip metodų, būdų ir priemonių visumą, leidžiančią atitinkamai prognozuoti rizikos realizavimosi atvejus ir imtis priemonių juos likviduojant, ar sumažinant neigiamas įvykių pasekmes [1].

Rizikos valdymas kaip sistema susideda iš dviejų posistemių: valdomos posistemės (objekto valdymo) ir valdančios posistemės (subjekto valdymo). Rizikų valdymo sistemoje valdymo objektu tampa rizika, rizikingas kapitalo investavimas ir ekonominiai santykiai tarp šeimininkaujančių subjektų rizikos realizavimo procese (santykiai tarp: verslininkų – partnerių, konkurentų; paskolos gavėjo ir kreditoriaus; draudėjo ir draudiko). Valdymo subjektas rizikos valdymo sistemoje yra tam tikra žmonių grupė (verslininkas, finansų vadybininkas, rizikos valdymo vadybininkas, draudimo specialistai ir kt.), kuri įvairių valdymo priemonių ir būdų pagalba kryptingai veikia valdymo objektą.

Todėl reikėtų pabrėžti, kad rizikos egzistavimas, kaip neatsiejamas ekonominio proceso elementas, o taip pat jos specifika, turinti valdymo poveikį, sudarė sąlygas tam, kad rizikos valdymas, tam tikrais atvejais, tapo profesionalios veiklos savarankiška rūšimi. Šios rūšies veiklą vykdo profesionalūs specialistų institutai, draudimo kompanijos, o taip pat finansų ir rizikos valdymo vadybininkai, draudimo specialistai [3].

Pagrindiniai rizikos specialistų uždaviniai tai: padidintos rizikos sričių nustatymas, rizikos dydžio įvertinimas, pateiktos rizikos dydžio organizacijai (verslininkui) priimtinumas; būtinų veiksmų plano sudarymas tam, kad užkirsti kelią rizikai ir ją sumažinti; tais atvejais, kai rizikos jau įvyko, imamasi priemonių maksimaliai atlyginti padarytos žalos nuostolius. Konkretūs metodai ir priemonės, kurios naudojamos priimant ir realizuojant sprendimus rizikos sąlygomis, labai priklauso nuo verslininkų veiklos specifikos, numatytos strategijos pasiekimų, iškeltų tikslų ir konkrečios situacijos.

Atsižvelgiant į tai, rizikos valdymo teorijoje ir praktikoje susiformavo eilė pagrindinių principų, kuriais turėtų vadovautis valdymo subjektas (fizinis arba juridinis asmuo – DRVI pastaba). Iš pagrindinių rizikos valdymo principų galima išskirti šiuos: 1) negalima rizikuoti daugiau, negu tai leidžia turimas asmeninis kapitalas; 2) būtina galvoti apie rizikos realizavimosi pasekmes; 3) nevertėtų rizikuoti viskuo dėl mažumos [1]. Pirmojo principo realizavimas numato, kad priimant rizikos sąlygas, verslininkas privalo: įvykus rizikos realizavimosi atvejui, maksimaliai apskaičiuoti galimą nuostolių dydį; palyginti šį dydį su investuojamo kapitalo apimtimi ir visais asmeniniais finansiniais resursais ir numatyti, ar šie nuostoliai netaps įmonės bankroto priežastimi.

Antrojo principo realizavimas reikalauja, kad verslininkas, žinodamas galimą nuostolio dydį, numatytų tolimesnes pasekmes. Šios informacijos pagrindu būtina priimti sprendimą: perimti riziką savo atsakomybei, perduoti riziką kito asmens atsakomybei (pavyzdžiui, draudimo bendrovei) arba atsisakyti rizikos (pavyzdžiui, atsisakyti projekto). Trečio principo realizacija numato, kad visų pirma, priimant sprendimą panaudoti priemones su galimom rizikom, būtina apskaičiuoti laukiamą rezultatą (efektyvumą) su tikėtinais praradimais, kuriuos patirs verslininkas, įvykus rizikos realizavimosi atvejui.

Tik tuomet, kai verslininkui bus priimtinas efektyvumo ir galimų praradimų tarpusavio santykis, galima bus priimti sprendimą dėl rizikos projekto realizavimo [4]. Čia verta pažymėti, kad kiekvienu konkrečiu atveju pateikto anksčiau santykio priimtinumas yra skirtingas ir priklauso nuo daugelio projekto faktorių, tikslų ir uždavinių; verslininko politikos, strategijos ir taktikos rizikos valdymo srityje, nuo jo turtinės padėties ir kitų rodiklių. Šis principas taip pat numato galimą nuostolių sumažinimo dydžio palyginimą, kai imamasi priemonių, kurios nukreiptos į rizikos dydžio sumažinimą, ar jos perdavimą su papildomomis išlaidomis kitam asmeniui, susietomis su šių priemonių realizacija. Pavyzdžiui, draudimo sumos ir draudimo įmokos palyginimas.

Atskleisdami nagrinėtų principų turinį, atkreipiame dėmesį ir į rizikos valdymo priemones (rizikų sprendimo priemones). Pagrindinės rizikos valdymo priemonės tai rizikos išvengimas, rizikos dydžio sumažinimas, rizikos priėmimas.

Rizikos išvengimas tai atsisakymas nuo priemonių (projekto), susijusių su rizika. Toks sprendimas priimamas, kai nustatomas akivaizdus neatitikimas anksčiau paminėtiems principams. Pavyzdžiui, galimų praradimų dydis, o taip pat papildomos išlaidos, susietos su rizikos sumažinimu ar jos perdavimu kitam asmeniui nepriimtina verslininkui; galimų praradimų dydis žymiai viršija laukiamą efektyvumą (pelną). Rizikos išvengimas yra žymiai paprastesnė ir radikali kryptis rizikos valdymo sistemoje. Ji sudaro sąlygas pilnai išvengti galimų nuostolių (praradimų) ir neapibrėžtumo. Kartu, kaip taisyklė, rizikos išvengimas verslininkui reiškia atsisakymą nuo pelno. Todėl dėl nepagrįsto atsisakymo nuo galimų priemonių (projekto), susieto su rizika, galimi praradimai dėl nepanaudotų laiku galimybių [5].

Be to, tenka atsižvelgti, kad vienos rūšies rizikos išvengimas gali sukelti kitas rizikas. Pavyzdžiui, atsisakymas nuo rizikos, susietos su krovinių pervežimu oro transportu, verslininkui sukelia pervežimo problemas vandens, sausumos keliu ir geležinkeliu.

Rizikos dydžio sumažinimas gali sumažinti tikimybę ir praradimų apimtį. Priklausomai nuo konkrečios rizikos rūšies ir verslininko veiklos charakterio, egzistuoja daugybė įvairių rizikos sumažinimo būdų.

Vienu iš atskirų rizikos dydžio sumažinimo atvejų yra rizikos perdavimas, susidedantis iš rizikos atsakomybės perdavimo (pilnai arba dalinai) kam nors kitam, pavyzdžiui draudimo kompanijai. Priimti riziką – tai pasilikti verslininkui visą arba dalį rizikos (dalį rizikos perduoti kam nors kitam) savo atsakomybėje. Šiuo atveju verslininkas priima sprendimą padengti galimus nuostolius savo lėšomis. (pavyzdžiui pasirinkti tam tikro dydžio franšizę – DRVI pastaba).

Kaip matom, rizikos valdymo pagrindas tai kryptinga paieška ir darbo organizavimas sumažinant riziką, gavimas ir grąžinimo padidėjimas neapibrėžtoje verslo situacijoje. Galutinis rizikos valdymo tikslas atitinka kryptingą verslumo funkciją. Ji apima didesnį pelno gavimą optimaliame, verslininkui priimtiname pelno ir rizikos santykyje.

Žinoma, kad valdymas kaip kryptingas valdančios sistemos poveikis į jai pavaldžią sistemą, dažniausiai pasireiškia daugelyje tarpusavyje susijusių pasirengimo procesų, priimant ir atliekant valdymo sprendimus, sudarančius valdymo proceso technologijas.

Kaip ir valdymo sistema, taip ir rizikos valdymas numato eilės procesų ir veiksmų įgyvendinimą, realizuojantį kryptingą poveikį rizikai. Jai galima priskirti: rizikos analizę; rizikų kapitalo įdėjimo tikslų nustatymus; duomenų pagal rizikos aspektus rinkimą ir apdorojimą; įvykstančių rizikos realizavimosi atvejų tikimybės nustatymą; rizikos laipsnio ir dydžio išaiškinimą; rizikos valdymo priemonių pasirinkimą ir jos sumažinimo būdus.

Į rizikos analizę įeina rizikos duomenų rinkimas ir apdorojimas, kokybinė ir kiekybinė rizikos analizė. Į rizikų pašalinimo ir sumažinimo priemones įeina galimų rizikos dydžių pagrįstumas bei pasirinkimas, rizikos sumažinimo metodų pasirinkimas, rizikingo kapitalo įdėjimo variantų formavimas, optimalus įvertinimas pagal laukiamą efektyvumą (pelno ir t.t) ir rizikos dydžio palyginimą.

Duomenų rinkimas ir apdorojimas pagal rizikos aspektus – tai vienas iš pagrindinių rizikos valdymo proceso etapų, kadangi valdymo procesas pirmiausia numato informacijos gavimą, perdirbimą, perdavimą ir įvairaus pobūdžio informacijos praktinį panaudojimą. Informacijos surinkimas ir apdorojimas pagal rizikos aspektus įgyvendinamas per visą sprendimų priėmimo proceso laiką. Pereinant nuo vieno etapo prie kito, reikalui esant, gali būti reikalinga papildoma informacija bei jos surinkimo ir apdorojimo įgyvendinimas.

Be to, atliktų darbų rezultatai praėjusiame etape, kaip taisyklė, sudaro sąlygas pradiniai informacijai, kuri būtina kitų etapų realizavimui. Informacija vaidina labai svarbų vaidmenį kokybinės ir kiekybinės rizikos analizės procese.

Kokybinė analizė numato: rizikos šaltinių ir priežasčių išaiškinimą, etapus bei darbus, kuriuos atliekant atsiranda rizika, todėl būtina atlikti sekančius veiksmus:

  • nustatyti potencialias rizikos zonas;
  • identifikuoti (nustatyti) visas galimas rizikas;
  • atskleisti praktinę naudą ir galimas neigiamas pasekmes, kurios gali atsirasti realizuojant sprendimus, kurie gali sukelti rizikas.

Atsižvelgiant į tai, galima atskleisti ir identifikuoti visas galimas rizikas. Norint priimti pagrįstą sprendimą, būtina žinoti, su kokios rūšies ir tipo rizika turėsime reikalų. Nuo „nenuspėjamos“, bet nustatytos rizikos galima apsidrausti (arba galu galiausia – atsisakyti projekto apskritai), o nuo neišaiškintos ar praignoruotos rizikos apsidrausti neįmanoma.

Kokybinės analizės procese svarbu ne tik nustatyti visas rizikos rūšis, kurios trukdo projektui, bet ir pagal galimybę išaiškinti galimus resursų praradimus, kurie gali sukelti rizikų realizavimosi atvejus. Kokybinės analizės rezultatai – tai svarbi pradinė informacija kiekybinės analizės pravedimui.

Kiekybinė analizė numato atskirų rizikų ir viso projekto (sprendimo) rizikos kiekybinį nustatymą. Šiame etape nustatoma rizikos realizavimosi atvejų ir jos pasekmių kiekybinė tikimybė, įvykdomas kokybinis rizikos laipsnio (lygio) įvertinimas, apibrėžiamas (nustatomas) leistinas rizikos laipsnis tam tikroje, konkrečioje aplinkoje.

Kokybinės analizės procese gali būti nustatyta plati rizikų grupė, su kuriomis verslininkui teks susidurti realizuojant projektą: nuo gaisrų ir žemės drebėjimų; streikų ir tarpnacionalinių konfliktų; mokesčių reguliavimo pakeitimų ir valiutos kursų svyravimų; nesąžiningos konkurencijos, korupcijos, reketo ir darbuotojų piktnaudžiavimo. Įvairių rizikos rūšių tikimybė nevienoda, taip pat, kaip ir nuostolių suma, kurias jos gali iššaukti.

Kiekybinis atskirų galimų rizikų ir pasekmių įvertinimas leidžia išskirti labiausiai tikėtinas ir tas, kurios gali sukelti svarbius praradimus, o vėliau tos rizikos gali būti tolimesnės analizės objektu, priimant sprendimus dėl kryptingo realizacijos projekto.

Ekonominėje literatūroje rizikos problemai spręsti pateikta įvairių kiekybinės rizikos įvertinimo metodų, o labiausiai paplitęs yra statistinis metodas ir eksperto įvertinimų metodas [7].

Statistinio metodo esmė tame, kad nagrinėjama praradimų ir pelno statistika, kuri pateikta dabartinėje ar analogiškoje veikloje, nustatoma vieno ar kito ekonominio rezultato dydis ir dažnumas, sudaroma labiausiai tikėtina ateities prognozė. Kiekybinio rizikos įvertinimo statistinis metodas reikalauja daug daugiau duomenų, kurių verslininkas gali neturėti. Duomenų surinkimas ir apdorojimas gali brangiai kainuoti, todėl dažnai, kai trūksta informacijos, tenka naudoti kitus metodus.

Ekspertų metodo esmė – tai kiekybinio rizikos įvertinimo gavimas, apdorojant patyrusių verslininkų ir specialistų nuomones.

Šio metodo panaudojimas ypač efektyvus sprendžiant sudėtingas neformalizuotas problemines situacijas, kai dėl nepilnos ir nepatikimos informacijos, negalima panaudoti statistinius ir kitus formalizuotus metodus, kad atlikti kiekybinį rizikos įvertinimą. Šio metodo trūkumas tame, kad gautiems įvertinimams nėra patikimumo garantijų, o taip pat sunkumai, kurie iškyla atliekant ekspertų apklausą ir gautų duomenų apdorojimą. Jeigu antrasis trūkumas priskiriamas įveikiamiems sunkumams, tai pirmasis turi principinę reikšmę. Ekspertų įvertinimų patikimumo padidinimas reikalauja atrankos procedūrų pagal daugelį kriterijų ir kiekybinių metodų, apdorojant ekspertų nuomones. Kaip rodo patirtis, ekspertinių įvertinimų įvairiose veiklos srityse panaudojimas, kai teisingai organizuojama ekspertizių procedūra ir ekspertų nuomonės, nustatomos specialiais metodais, sutampa, tuomet patikimumo įvertinimas garantuojamas. Praktikoje, kaip taisyklė, pastebimas statistinio ir ekspertinio metodo suderinamumas (kombinacija). Atlikus rizikos analizę, gaunamas galimų rizikingų atvejų paveikslas, jų įvykimo tikimybė ir pasekmės.

Palyginus gautas ir maksimaliai leistinas (ribinės) rizikų reikšmės, suformuojama rizikos valdymo strategija ir šiuo pagrindu – rizikos užkirtimo (pašalinimo) ir sumažinimo priemonės.

Rizikos pašalinimo ir sumažinimo priemonės susideda iš šių etapų:

  • rizikos nustatyto dydžio įvertinimo priimtinumas;
  • rizikos sumažinimo ar jos padidinimo galimybių įvertinimas (tuo atveju, kai rizikos nustatyta reikšmė žymiai mažesnė nei leidžiama, o rizikos laipsnio padidinimas sudarys sąlygas laukiamam efektyvumo padidinimui);
  • rizikos sumažinimo (padidinimo) metodų pasirinkimas;
  • rizikos sumažinimo (padidinimo) variantų formavimas;
  • tikslingumo įvertinimas ir rizikos sumažinimo (padidinimo) variantų pasirinkimas.

Po pasirinkimo tam tikrų priemonių komplekso, kad pašalinti ar sumažinti riziką, būtina priimti sprendimą ,ar pasirinktos priemonės yra pakankamo lygio.

Jei to pakanka – įgyvendinamas projekto realizavimas (likusios rizikos dalies priėmimas), priešingu atveju – tikslinga atsisakyti nuo projekto realizavimo (išvengti rizikos) [7].

Reikėtų pažymėti, kad mes išnagrinėjome tik rizikos valdymo proceso bendrą schemą. Anksčiau paminėtų etapų ir darbų pobūdis, turinys, naudojami metodai, labiausiai priklauso nuo verslo veiklos specifikos ir galimų rizikų pobūdžio.

Nagrinėtų etapų esmė ir turinys – verslo rizikų kiekybinių įvertinimų metodai, priimamų sprendimų metodai, pasirenkant variantus pagal rizikos sąlygas ir neapibrėžtumą, bei rizikos sumažinimo keliai – tai tolimesnio tyrimo objektas.


Literatūra:

  1. Власова Л. Управление рисками: интуитивный расчет – «Экономика и жизнь», № 42, 2005, с.35.
  2. Бринк И. Ю., Савельева Н. А. Бизнес-план предприятия. Теория и практика / И. Ю. Бринк, Н.А. Савельева. Серия “Учебники, учебные пособия”. Ростов н. /Д: Феникс. 2002. с 384.
  3. Буров В. П., Ломакин А. Л., Морошкин В. А. Бизнес-план фирмы: Теория и практика. / В. П. Буров, А. Л. Ломакин, В. А Морошкин. М.: Ассоциация авторов и издателей “ТАНДЕМ”. Изд-во “ЭКМОС”, 2000. 176 с.
  4. Зелль А. Бизнес-план: Инвестиции и финансирование, планирование и оценка проектов: Пер. с нем. / А. Зелль. М.: Изд-во “Ось-89”, 2001. с. 240.
  5. Станиславчик Е. Н. Бизнес-план: Управление инвестиционными проектами/ Е.Н. Станиславчик. М.: “Ось-89”, 2001.128 с.
  6. Уткин Э. А. Бизнес-план. Организация и планирование предпринимательской деятельности/ Э.А. Уткин. М.: Ассоциация авторов и издателей “Тандем”. Изд-во ЭКМОС, 1998. с. 186.
  7. Финансовый бизнес-план: Учеб. пособие. / Под ред. действ, члена Акад. инвестиций РФ, д-р экон. наук, проф. В.М. Попова. М.: Финансы и статистика, 2000. 480с.
  8. Балабанов И. Т. Основы финансового менеджмента: Учеб. пособие. 3-е изд., перераб. и доп. / И.Т. Балабанов. М.: Финансы и статистика, 2002. с. 528.

Jus taip pat gali dominti

Grįžti į tinklaraštį

Eksporto rizika ir jos mažinimo galimybės

2018.08.18
Skaityti daugiau

Pasėlių draudimo sistemos Europos Sąjungoje

2018.08.18
Skaityti daugiau

Krovinių vežimo tarptautinio vežimo keliais teisinis reguliavimas

2018.08.18
Skaityti daugiau