Aleksandra Lezgovko, PhD – Professor of Banking and Investment Department, Faculty of Economics and Finance Management, Mykolas Romeris University, president of Insurance and risk management institute
Karina Jastrebova, master of Faculty of Economics and Finance Management, Mykolas Romeris University
Vertimas, originalą žr. čia: https://www.businessperspectives.org/images/pdf/applications/publishing/templates/article/assets/6840/imfi_en_2015_03_Lezgovko.pdf
Įvadas
Draudimo tarpininkavimas – veiklos rūšis, šiuo metu aptarnaujanti apie 80 proc. draudimo operacijų išsivysčiusiose pasaulio šalyse ir vis aktyviau besivystanti Lietuvos draudimo rinkoje. Pažvelgę į daugelio Europos valstybių praktiką, pamatysime, kad be draudimo tarpininkų yra sudaromas labai nedidelis draudimo sutarčių skaičius. Draudimo tarpininkai, būdami reikšmingais asmenimis, palengvina draudimo parinkimą ir pirkimą bei draudimo bendrovėms ir vartotojams suteikia paslaugas, supaprastinančias draudimo parinkimo procesą.
Tarpininkams, kurie pažįsta draudimo rinką, jos produktus, kainas ir tiekėjus bei gerai išmano draudimo pirkėjų poreikius, tenka unikalus vaidmuo. Plačiąja prasme draudimo tarpininkų veikla atneša naudos bendram ūkio vystymuisi nacionaliniame ir tarptautiniame kontekste. Siaurąja prasme pagrindinė draudimo tarpininkų veiklos užduotis – kokybiškas draudimo paslaugų pardavimas. Būtent nepriklausomų draudimo tarpininkų veikla sukelia daugiau praktinių problemų bei neaiškumų, kuriems būtinas įvertinimas.
1. Draudimo tarpininkų samprata ir vaidmuo draudimo sistemoje
Draudimo tarpininkų sąvoka įvairių autorių apibūdinama skirtingai. Bendrąja prasme, draudimo tarpininkai – pagalbininkai, kurių pagrindinė užduotis yra padėti šalims susitarti, taip pat bendradarbiauti vykdant jau sudarytą draudimo sutartį. Šis bendras apibrėžimas apima įvairius asmenis, kurie greta draudėjų ir draudikų yra reikšmingi draudimo sistemos dalyviai. T. Talutis (2007, p. 118) praplečia draudimo tarpininkų apibrėžimą. Pasak autoriaus, tarpininkas yra asmuo, kuris pats nebūdamas nei draudikas, nei draudėjas atitinkamų susitarimų pagrindu kito asmens interesais parengia ar sudaro draudimo sutartį arba padeda ją vykdyti. Autorius, siekdamas kuo išsamesnės draudimo tarpininkų sąvokos, pažymi, kad jie nėra draudimo sutarties šalys ir akcentuoja jų dalyvavimą vykdant draudimo sutartį. Manytina, kad tokia draudimo tarpininkų veikla yra svarbiausias tarpininkų bruožas. Taip pat ir D. Andriukaitis (2009, p. 83), apibūdinantis draudimo tarpininkus, pabrėžia, kad jis taip pat gali užsiimti pagalbine veikla administruojant ar vykdant jau sudarytas draudimo sutartis bei administruojant draudžiamuosius įvykius.
Pradinė draudimo tarpininko veiklos funkcija yra sutarčių su draudikais sudarymas. Ši sutartis dar vadinama tarpininkavimo sutartimi. V. Krasnov (2007) apibūdina ją kaip sutartį tarp draudėjo ir tarpininko arba tarp tarpininko ir kito tarpininko dėl draudimo sutarčių su draudėjais sudarymo draudiko vardu, draudimo įmokų priėmimo bei dėl kitų susijusių paslaugų teikimo. Po sutarties sudarymo su draudiku tarpininkai gali pradėti ieškoti ir pritraukti kuo daugiau klientų. Viena iš svarbiausių funkcijų yra sutarčių su draudėjais pasirašymas ir optimaliausių draudimo produktų arba draudimo apsaugos parinkimas tiek kokybės, tiek ir kainos atžvilgiu. Jei pasiūlymą teikia licencijuotas draudimo brokeris – turi būti teikiami ne mažiau kaip trys skirtingų draudikų to paties draudimo produkto pasiūlymai.
Kaip jau buvo minėta, procesas, kurio metu draudikas randa draudimo paslaugos pirkėją (arba atvirkščiai) nėra toks paprastas. Šiuolaikinė draudimo rinka reikalauja ir tarpininkų pagalbos, kurie padėtų draudikams ir draudėjams parinkti geriausias draudimo paslaugų kombinacijas. Pasak G. King (p. 60), šiuolaikiniai klientai tapo labiau patyrę draudimo rinkoje, todėl nori gauti „pridėtinę vertę“ prie tradicinių draudimo tarpininkų teikiamų paslaugų. Yra manoma, kad draudikui sunku įvertinti visas klientų individualias rizikas, todėl tarpininkai dažnai patys atlieka rizikos analizę ir perduoda šitą informaciją draudikams, kurie, remiantis tais duomenimis, gali padidinti veiklos efektyvumą. Su tuo sutinka ir draudimo ekspertai J. D. Cummins, N. A. Doherty (2005, p. 11), teigdami, kad pagrindinė draudimo tarpininkavimo paskirtis – išanalizuoti draudimo rinką, parinkti draudėjams pačius tinkamiausius draudikus pagal įgūdžių, pajėgumų, finansinių galimybių ir prisiimamos rizikos laipsnį bei įvertinti klientų rizikas ir padėti draudėjams pasirinkti iš daugybės konkuruojančių pasiūlymų. Pasak autorių, pagrindinė draudimo tarpininkų užduotis yra didinti draudimo paslaugų kainos ir kokybės konkurencingumą, teikiant paslaugas kaip įmanoma didesniam klientų ratui.
Apibrėžus draudimo tarpininkų veiklos įtaką draudimo sistemai, galima teigti, kad draudimo tarpininkai padeda spręsti įvairias problemas, su kuriomis susiduria draudikai ir draudėjai. Draudimo tarpininkai yra neatsiejama draudimo sutartinių santykių dalis, kuri palengvina draudimo pirkimą bei draudimo bendrovėms ir vartotojams suteikia paslaugas, supaprastinančias draudimo parinkimo procesą, ir manoma, kad klientams visada reikės nepriklausomos konsultacijos ir eksperto išvadų.
1.1. Draudimo tarpininkavimo veiklos subjektai: priklausomi ir nepriklausomi draudimo tarpininkai
Draudimo tarpininkai į rūšis gali būti skirstomi remiantis įvairiais kriterijais. Analizuojant įvairių autorių draudimo tarpininkų skirstymą, galima daryti išvadą, kad jie yra grupuojami pagal šiuos svarbiausius požymius:
Šio straipsnio kontekste aptarsime tik specializuotų draudimo tarpininkų pagrindinius požymius, t.y. tuos draudimo tarpininkus, kuriems draudimo paslaugų teikimas yra pagrindinė veikla. Šiame straipsnyje nebus aptariami nespecializuoti draudimo tarpininkai, kurie vykdydami pagrindinę veiklą, nesusijusią su draudimo veikla, gali pasiūlyti draudimą kaip papildomą paslaugą.
Vienas populiariausių skirstymo kriterijų yra draudimo tarpininko ryšiai ir priklausomybė nuo draudiko. Pagal šį kriterijų išskiriami priklausomi ir nepriklausomi draudimo tarpininkai. Pažymėtina, kad draudimo tarpininkų skirstymas į nepriklausomus ir priklausomus iš esmės sutampa su kita klasifikacija: draudimo tarpininkų grupavimu į draudimo brokerius ir draudimo agentus.
Kai kuriose rinkose agentai yra nepriklausomi ir dirba su keliomis draudimo bendrovėmis. Kitose rinkose agentai yra priklausomi ir atstovauja vienai draudimo bendrovei vienoje vietovėje, arba vienai paslaugų rūšiai keliose bendrovėse. Agentai gali veikti įvairiai – būti nepriklausomi, priklausomi, dirbti draudikui arba dirbti sau.
Be išvardintų agentų ir brokerių skiriamųjų bruožų reikia paminėti dar vieną požymį – draudimo portfelio nuosavybę. Draudimo agento atveju – draudimo portfelis priklauso draudimo kompanijai, o draudimo brokerio veikloje – draudimo portfelio savininkas yra pats draudimo brokeris. Be to, draudimo agentas gali užsiimti kitokia – ne tik draudimo tarpininko – komercine-ūkine veikla.
Įvairiose valstybėse nepriklausomi draudimo tarpininkai turi įvairų statusą ir vadinami įvairiai, pavyzdžiui, Didžiojoje Britanijoje, Rusijoje, Prancūzijoje, Italijoje tai visų pirma yra draudimo brokeriai, Vokietijoje, Australijoje, Šveicarijoje – draudimo makleriai, Lietuvoje – draudimo brokerių įmonės.
Lietuvoje nepriklausomų draudimo tarpininkų registracija vykdoma dvejopai. Pirma, yra registruojami draudimo brokeriai – draudimo brokerių įmonėse dirbantys fiziniai asmenys, kurie atlieka su draudimo tarpininkavimu susijusias funkcijas. Draudimo brokeriai įrašomi į draudimo brokerių sąrašą, kuriame nurodomi draudimo brokerių vardai ir pavardės, brokeriams išduotų pažymėjimų numeriai, duomenys apie šių pažymėjimų galiojimo sustabdymus ir kt. Fiziniai asmenys, neturintys brokerio licencijos, vadinami brokerio padėjėjais. Antra, draudimo brokerių įmonėms registracijos reikšmę turi joms išduodamos licencijos draudimo brokerių įmonės veiklai. Pagal Draudimo įstatymo 160 straipsnio 1 dalį verstis draudimo tarpininkavimo veikla draudimo brokerių įmonė turi teisę tik turėdama Lietuvos banko išduotą licenciją. Ji išduodama konkrečiai draudimo brokerių įmonei neribotam laikui, tačiau negali būti perleista jokiam kitam asmeniui.
2. Nepriklausomų draudimo tarpininkų veiklos sąlygos Lietuvoje ir Europos Sąjungoje
Kiekvienoje valstybėje nustatomos savitos nepriklausomų draudimo tarpininkų veiklos sąlygos, jų ypatumus lemia nacionalinė teisė ir šalies draudimo rinkos ypatumai. Kadangi draudimo tarpininkavimo paslaugos dažnai peržengia vienos valstybės ribas, žemiau aptarsime ir kitų šalių, daugiausia Europos Sąjungos, praktika draudimo brokerių apmokėjimo sistemos ir profesinės civilinės atsakomybės srityje. Egzistuojanti atlygio mokėjimo sistema praktikoje sukelia tam tikrų problemų, kurios susijusios ir su kitais nepriklausomų draudimo tarpininkų teikiamų paslaugų aspektais, pavyzdžiui, profesinėmis pareigomis ar civiline atsakomybe. Dėl susiklosčiusios situacijos kenčia draudimo tarpininkų teikiamų konsultavimo paslaugų kokybė, todėl tokia padėtis neatitinka nei pačių tarpininkų interesų, nei klientų lūkesčių.
2.1. Nepriklausomų draudimo tarpininkų apmokėjimo sistema
Draudimo tarpininkavimas, kaip ir kita ūkinė komercinė veikla, vykdomas siekiant gauti pelno, t.y. ši veikla yra atlygintinė. Nepriklausomų draudimo tarpininkų gaunamas atlyginimas turi tam tikrų ypatumų, o tai sąlygoja draudimo tarpininkų atlyginimo mokėjimo sistemos sudėtingumą ir neskaidrumą, kas gali įtakoti tarpininkų piktnaudžiavimą savo klientų atžvilgiu.
Lietuvoje yra įprasta, jog draudimo brokerių įmonės ir draudikai sudaro bendradarbiavimo sutartis. Jos numato ne tik bendrus šalių dalykinių santykių principus, suteikia tarpininkams teises draudiko vardu atlikti tam tikrus teisinius veiksmus, bet ir aptaria atlyginimo mokėjimo tvarką. Nepaisant to, kad ekonominiu požiūriu atlyginimą nepriklausomam draudimo tarpininkui sumoka pats klientas (draudėjas), finansiniu požiūriu tai daro draudikas, todėl draudikas savo būsimas išlaidas, susijusias su atlyginimo mokėjimu, stengiasi kompensuoti apskaičiuodamas draudimo įmokas, kitaip tariant, draudimo tarpininkui mokėtinas atlyginimas yra įskaičiuojamas į draudimo įmokas ir sudaro jų dalį. Panaši nepriklausomų draudimo tarpininkų mokėjimo sistema yra ir kitose Europos valstybėse. Vokietijoje egzistuoja bendro pobūdžio susitarimo institutas, t.y. kai yra sudarytas draudimo maklerio (brokerio) ir draudiko toks susitarimas, teisė reikalauti atlygio kyla iš draudiko. Panaši situacija yra ir Austrijoje. Pagal Maklerių įstatymo 30 straipsnio 1 dalį kai sudaroma maklerio sutartis tarp tarpininko ir draudiko, visais atvejais atlyginimą moka draudikas (T. Talutis, 2009, p. 204-205). Tačiau yra šalių, kurios praktikuoja kitokią nepriklausomų tarpininkų mokėjimo sistemą, kai komisinį atlyginimą tarpininkui moka paslaugos gavėjas, t.y. draudėjas. Tokį atlyginimo mokėjimo būdą pasirinko nemažai Anglijos draudimo brokerių, nepaisant to, kad šioje šalyje per ilgą laiką susiformavo įprastinis požiūris, kad draudikas yra tas, kuris privalo sumokėti atlyginimą, nebent draudėjo, brokerio ir draudiko susitarimas numato, kad atlygį už draudimo tarpininkavimo paslaugas turi sumokėti pats draudėjas, ir dėl to draudimo sutartyje nustatytos mažesnės draudimo įmokos, atspindinčias draudiko pareigos mokėti komisinį atlyginimą tarpininkui nebuvimo faktą. Yra ir kardinalių pavyzdžių, tokių kaip Suomija, kur nepriklausomiems draudimo tarpininkams nuo 2008 m. rugsėjo 1 d. apskritai uždrausta atlyginimą gauti iš draudikų. Be abejo, šalių susitarimas gali nustatyti kitokią atlygio mokėjimo tvarką, pavyzdžiui, klientas ir draudimo brokerių įmonė yra laisvi susitarti ir atlyginimo mokėjimo prievolę nustatyti klientui. Tačiau yra autorių (Cummins, Doherty, 2005), kurie mano, kad interesų konfliktų gali būti išvengta ir tuo atveju, jei komisinį atlygį nepriklausomam draudimo tarpininkui moka draudikas. Draudimo ekspertai teigia, kad svarbiausia yra tarpininkų sąžiningumas klientų atžvilgiu. Autoriai pataria tarpininkams derėtis dėl mokesčio, o ne komisinių, tokiu atveju būtent mokestis kontroliuos tarpininko paskatas veikti kliento naudai ir tokiu atveju bus sukurta vertė draudėjui. Nagrinėjamos temos kontekste reikia paminėti, kad anot užsienio draudimo ekonomistų (Cummins, Doherty, 2005), vienas veiksmingiausių draudimo rinkos skatinimo būdų yra „sąlyginiai komisiniai“ (angl. contingent commissions). Su jais sutinka ir Lietuvos autoriai (A. Lezgovko, P. Lastauskas, 2008, p. 129-130), manydami, kad neigiamų pasekmių dėl sąlyginių komisinių neturėtų atsirasti, jei tarpininkas planuoja savo ateitį. Sąlyginiai komisiniai – tai specifinis priedas prie komisinio atlygio tarpininkams, kurį moka draudikas, atsižvelgiant į tarpininko surastų klientų kiekį ir įmokas, sumokėtas už draudimo polisą. Sąlyginių komisinių sistemą palaikantys draudimo ekspertai teigia, kad sąlyginiai komisiniai palengvina naujų draudikų įėjimą į rinką. Be to, kompensavimo sistema draudimo brokeriui, pagrįsta ir premija, ir pelningumu remtais komisiniais, skatina perduoti patikimą informaciją draudikui apie klientus. Tačiau yra ir priešininkų, teigiančių, kad sąlyginiai komisiniai turėtų neigiamą poveikį draudimo tarpininkų veiklai (A. K. Schnyder, H. Heiss, 1995). Visų pirma, nepriklausomi draudimo tarpininkai būtų suinteresuoti savo objektyvią rinkoje siūlomų draudimo sutarčių analizę apriboti tik tais draudikais, kurie moka papildomus komisinius. Antra, atsirastų akivaizdus pavojus nepriklausomam draudimo tarpininkui pažeisti savo profesines pareigas, o tai gali lemti profesinės civilinės atsakomybės atsiradimą. Trečia, nepriklausomam draudimo tarpininkui mokamas atlyginimas yra sudedamoji draudimo įmokos dalis, todėl jos didėtų, nes draudikai, norintys konkuruoti su kitais draudikais, turėtų taip pat padėti siūlyti mokėti papildomą atlyginimą.
Taigi nepriklausomų draudimo tarpininkų atlyginimo mokėjimo problematika iš esmės išplaukia iš to, kad teisiškai atlygį moka ne pats klientas, o draudikas, atlyginimo mokėjimo išlaidas įtraukdamas į draudimo įmokas. Dėl to nepriklausomi draudimo tarpininkai nėra suinteresuoti išsamiai atlikti kliento poreikių analizės, įvairių draudikų draudimo sutarčių sąlygų palyginimo, nes už šią veiklą gali būti taip ir neužmokėta, jei nebus sudaryta draudimo sutartis. Atsižvelgiant į tai, kai kurie ekspertai (A. Mukhopaphyay, 2005, p. 42) siūlo iš esmės keisti dabar galiojančią atlyginimo mokėjimo sistemą, pereinant prie naujų atlyginimo draudimo tarpininkams mokėjimo sistemų, pavyzdžiui, prie tokių, kai pats klientas tiesiogiai nepriklausomai nuo rezultatų moka atlyginimą už jam suteiktas paslaugas.
2.2. Profesinės civilinės atsakomybės draudimas
Nepriklausomas draudimo tarpininkas turi tinkamai vykdyti sutartis, nepažeisti jam tenkančių pareigų. Nepakankamas kliento konsultavimas, nulėmęs poreikių neatitinkančios draudimo sutarties sudarymą, finansinių sunkumų turinčio draudiko parinkimas, pavėluotas gautų draudimo įmokų pervedimas draudimo įmonei – šiose situacijose gali būti sprendžiamas klausimas dėl nepriklausomo draudimo tarpininko profesinės kvalifikacijos. Paskutiniu metu ryškėja tendencija – kasmet mažėja išlaikiusių draudimo brokerio kvalifikacinį egzaminą skaičius, o tai kelia pavojų draudėjui, nes Lietuvos draudimo rinkoje dirba draudimo brokerių padėjėjai, neturintys licencijos ir kurių profesinė kvalifikacija neatitinka kokybiškų draudimo tarpininkavimo paslaugų teikimo sąlygų. Tačiau aukšta profesinė kvalifikacija negali užtikrinti, kad klientai visais atvejais bus konsultuojami pakankamai rūpestingai ir apdairiai bei kad dėl tarpininkų profesinių pareigų nevykdymo ar netinkamo vykdymo klientai nepatirs nuostolių. Todėl vykdant tarpininkavimo veiklą, nepriklausomiems draudimo tarpininkams atsiranda civilinė atsakomybė – profesinė civilinė atsakomybė – tai atsakomybė tretiesiems asmenims (draudėjams arba draudikams) dėl padarytos žalos, apsidraudusiai šaliai netinkamai vykdant profesines pareigas per neapdairumą, aplaidumą, klaidas. Pažymėtina, kad analizuojant draudimo brokerių įmonių profesinę civilinę atsakomybę, šiame straipsnyje nesiekiama išsamiai apibūdinti profesinės civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų. Nepriklausomų draudimo tarpininkų veiklos ypatumams atskleisti jos tik paminimos tarpininkų teikiamų paslaugų kontekste, taip pat akcentuojamos su nurodytomis sąlygomis susijusios atskiros problemos, kurios yra aktualios draudimo brokerių įmonių, klientų ir draudikų santykiams.
Kadangi būtent draudimo brokerių įmonės su klientais ir draudikais sudaro sutartis, todėl atsiranda ne draudimo brokerių įmonėje dirbančio ar einančio renkamas pareigas ir teikiančio draudimo tarpininkavimo paslaugas fizinio asmens, bet draudimo brokerių įmonės (juridinio asmens) profesinė civilinė atsakomybė. Pagal Lietuvos Banko 2013 m. rugsėjo 24 d. Nr. 03-160 nutarimą tai sudaro 1 241 486 EUR vienam draudžiamajam įvykiui ir 1 875 927 EUR visiems draudžiamiesiems įvykiams per metus, be to besąlyginė išskaita negali būti didesnė kaip 10 000 EUR, kas gali būti daug Lietuvos draudimo brokeriui. Tačiau šios sumos gali būti pateisinamos, nes nepriklausomi draudimo tarpininkai turi teisę veikti ne tik savo valstybėje, bet ir kitose Europos Sąjungos valstybėse narėse, taigi mažesnės sumos galėtų būti nepakankamos klientų interesų apsaugai.
Reikalavimas turėti profesinės civilinės atsakomybės draudimą nustatytas Didžiojoje Britanijoje, Vokietijoje, Austrijoje, Prancūzijoje, Suomijoje, Italijoje, Olandijoje, Ispanijoje, Švedijoje, Lenkijoje, Latvijoje ir kt. Kitose valstybėse, pavyzdžiui, Estijoje, Airijoje, Vengrijoje, yra galimas ne tik profesinės civilinės atsakomybės draudimas, bet ir sandoris dėl tokiam draudimui adekvačios garantijos. Kai kuriose valstybėse (Austrija, Vokietija, Suomija, Italija, Olandija, Lenkija, Latvija ir kt.) galioja nustatytos minimalios draudimo sumos, kitos šalys, pavyzdžiui, Švedija, Didžioji Britanija pasirinko didesnes draudimo sumas. Lietuva priskirtina prie tų Europos Sąjungos valstybių, kurios nepriklausomiems draudimo tarpininkams numato galimybę pasirinkti tik vienintelę galimų nuostolių atlyginimo priemonę, t.y. profesinės civilinės atsakomybės draudimą.
3. Nepriklausomų draudimo tarpininkų vertinimo kriterijai
Apibendrinant literatūroje sutinkamus mokslininkų požiūrius į draudimo brokerius, kaip nepriklausomus tarpininkavimo subjektus, galima išskirti keletą esminių teiginių, kuriais grindžiama atlikto tyrimo objekto pasirinkimas ir tyrimo struktūra.
Remiantis aukščiau išdėstytais ir išryškintais teoriniais nepriklausomų draudimo tarpininkų veiklos ypatumais, buvo iškeltos tokios tyrimo hipotezės:
Tyrimas buvo atliktas anketinės apklausos būdu. Anketos klausimai atspindi nepriklausomų draudimo tarpininkų vietą draudimo rinkoje, jų nuomonę apie šiuolaikinę draudimo brokerių atlygio mokėjimo sistemą ir pagrindines draudimo brokerių veiklos problemas. Klausimynas buvo sudarytas iš 17 klausimų.
Kadangi nepriklausomų draudimo tarpininkų tyrimas apėmė Lietuvos draudimo brokerių apmokėjimo sistemos ir profesinės civilinės atsakomybės draudimo analizę, vienas svarbiausių respondentų atrankos kriterijų buvo draudimo brokerio licencijos turėjimas, nes tyrimu buvo bandoma apibendrinti pačių draudimo brokerių patirtį bei nuomonę nagrinėjimu aspektu.
Duomenų rinkimo metodu pasirinktas apklausos metodas (anoniminė anketinė apklausa), kuris leidžia išryškinti bendrąsias tiriamųjų nuostatas. Apklausa buvo atliekama standartizuotomis metodikomis, t.y. gaunami kiekybiniai duomenys, rodantys bendras tendencijas.
Anketinė apklausa buvo vykdoma elektroniniu paštu. Nepaisant nuomonės, kad į tokias anketas mažai kas atsako, manoma, jog ši forma labiausiai tinka tokiam tyrimui dėl jo patogumo ir trumpesnio vykdymo laiko, nes apklausiami visi Lietuvos draudimo brokeriai. Anketos buvo išsiųstos visiems Lietuvos licencijuotiems draudimo brokeriams. Tačiau atlikus apklausą, paaiškėjo, kad dalis laiškų grįžo nepasiekus adresato, anketą peržiūrėjo 311 draudimo brokerių, atsakyta į 115 anketų.
Atsižvelgiant į gautus rezultatus, imties tūris buvo patikrintas, naudojantis šia formule:>čia t – koeficientas, priklausantis nuo patikimumo reikšmės (patikimumo lygmuo 95 %, (5 % paklaida), t = 1,96);
N – tiriamosios visumos dydis (Lietuvos draudimo brokerių skaičius);
p – dalis atrankos vienetų turinčių tiriamą požymį (dažniausiai būna p = 0,5, t.y. 50 % );
Δ – paklaidos ribos (nustatomos paklaidą padalijus iš 100; Δ = 0,05). (Valackienė, (2004)
Taigi 264 respondentų imtis garantuoja su 95 proc. tikimybe, kad rezultatų paklaida yra ne daugiau nei 5 proc., t.y. esant 264 imčiai ir rezultatų pasiskirstymui 50/50, tikroji atsakymo reikšmė patenka į intervalą [48, 52] su 95 proc. tikimybe. Atsižvelgiant į tyrime gautus rezultatus (115 užpildytų anketų), buvo perskaičiuota atsitiktinė paklaida. Paklaidos ribas galima išreikšti iš imties tūrio (2) formulės:
Kadangi Δ (delta) – leistinas netikslumas, t.y. skirtumas tarp atrankinės grupės ir generalinės visumos vidurkio, galima teigti, kad esant 115 imties tūriui ir 847 generalinei visumai, atlikto tyrimo teiginius ir rezultatus galima pagrįsti 8 proc. tikslumu.
Taigi pateiktas atrankos modelis, esant nedidelei generalinei visumai, garantuoja tinkamą populiacijos charakteristikų įvertinimą bei atrankos paklaidos skaičiavimą.
Pagrindinė problema, su kuria susidūrė tyrėjai, ta, kad draudimo brokeriai labai nenoriai dalyvavo tyrime. Nors ir buvo užtikrintas duomenų konfidencialumas, reikia pastebėti, kad vien iš tyrimo temos formuluotės daugeliui susidarydavo įspūdis, jog teks atskleisti brokerio veiklos komercines paslaptis.
4. Lietuvos nepriklausomų draudimo tarpininkų veiklos problemų analizė
Anketinės apklausos metu buvo apklausti 115 draudimo brokerių. 43 proc. šių draudimo brokerių buvo eiliniai darbuotojai, 23 proc. – viduriniojo lygmens vadovai bei po 17 proc. – įmonių savininkai ir samdomi įmonių vadovai.
Didžioji dalis respondentų (40 proc.) dirba įmonėse, kurios veikia ilgiau nei 10 metų, 35 proc. – įmonėse, kurios dirba nuo 5 iki 10 metų, 15 proc. – įmonėse, kurios dirba nuo 3 iki 5 metų, 7 proc. – įmonėse, kurios dirba nuo 1 iki 3 metų ir likusieji 3 proc. įmonėse, kurios dirba ne ilgiau nei 1 metus.
Didžioji dalis apklausoje dalyvavusių brokerių (40 proc.) dirba mikro įmonėse, kuriose dirba iki 10 darbuotojų, ir tik 3 proc. dirba didelėse įmonėse, turinčiose daugiau nei 250 darbuotojų.
Didžioji dauguma apklausoje dalyvavusių draudimo brokerių (90 proc.) turi aukštąjį išsilavinimą, 5 proc. – aukštesnįjį, 2 proc. – vidurinį, 2 proc. buvo studentai ir 1 proc. apklaustųjų turėjo profesinį išsilavinimą.
Analizuojant apklausoje dalyvavusių brokerių pasiskirstymą pagal amžių, buvo pastebėta, kad 39 proc. buvo nuo 31 iki 40 metų, 35 proc. – nuo 25 iki 30 metų, 14 proc. – nuo 41 iki 50 metų, 7 proc. – nuo 51 iki 60 metų, 4 proc. – jaunesni nei 25 metų bei 1 proc. – vyresni nei 60 metų amžiaus. Pagal lytį tyrime dalyvavę brokeriai pasiskirstė gana tolygiai – 58 proc. sudarė moterys, 42 proc. – vyrai.
4.1. Lietuvos nepriklausomų draudimo tarpininkų apmokėjimo sistemos analizės rezultatai
Analizuojant tyrimo rezultatus, respondentai buvo suskirstyti į tam tikras grupes. Pagrindinis skaidymo aspektas buvo respondentų užimamos pareigos, taip pat buvo pasirinkti tokie svarbūs kriterijai kaip įmonės, kurioje dirba brokeris, dydis ir veiklos terminas.
Analizuojant apklaustuosius paaiškėjo, kad skirtingas pareigas užimantys draudimo brokeriai draudimo brokerių privalumus vertina statistiškai panašiai. Taip pat statistiškai reikšmingai neišsiskyrė ir apklaustųjų, suskirstytų į grupes pagal jų įmonės dydį, nuomonės. Tai rodo, kad draudimo brokeriai, dirbantys tiek mažesnėse, tiek ir didesnėse įmonėse, savo privalumus rinkoje vertina statistiškai panašiai.
Tuo tarpu analizuojant skirtingo amžiaus apklaustųjų nuomonę apie draudimo brokerių privalumus, buvo pastebėtas įdomus faktas, kad respondentų nuomonės statistiškai reikšmingai išsiskyrė tik ties dviem aspektais – vyresni draudimo brokeriai didesniu privalumu nei jaunesni draudimo brokeriai laiko draudimo brokerių savybę būti nepriklausomais draudimo tarpininkais, kurie draudėjams gali suteikti apibendrintą, koncentruotą ir patikimą informaciją. Taigi tarp respondentų amžiaus ir pagrindinės draudimo brokerio savybės – nepriklausomumo egzistuoja tiesioginis ryšys, t.y. kuo vyresnis brokeris, tuo labiau jis vertina galimybę dirbti nepriklausomai ir atstovauti visas draudimo kompanijas. Tuo tarpu ties kitais privalumais skirtingo amžiaus draudimo brokerių nuomonė statistiškai reikšmingai neišsiskyrė.
Tyrimo metu respondentų buvo prašoma 5 balų skalėje įvertinti pagrindines draudimo brokerių veiklos problemas (1 – visai netrukdo verslui, 5 – labai trukdo verslui). Gauti rezultatai rodo, kad, apklausoje dalyvavusių brokerių nuomone, mažiausiai jų verslui trukdo Lietuvos banko kontrolė (įvertis – 2,08) bei apsunkintas patekimas į draudimo rinką (įvertis – 2,30), kiek labiau trukdo tokie veiksniai kaip kvalifikacijos stoka (įvertis – 2,57), palankių draudimo sąlygų gavimas (įvertis – 2,59), skirtingų draudimo kompanijų programinė įranga (įvertis – 2,78), nelengvas gerų komisinių gavimas (įvertis – 2,95), tuo tarpu labiausiai brokerių verslui trukdo didelė konkurencija (įvertis – 3,05), visuomenės nepasitikėjimas (per mažas visuomenės informuotumas) (įvertis – 3,32) bei nesuformuotas įvaizdis (įvertis – 3,24).
Respondentai ties kitomis problemomis dažniausiai nurodė tokias problemas kaip draudimo brokerių etikos nesilaikymas, sunkumai išlaikant klientus, skleidžiama neigiama informacija apie brokerius, didelis skaičius nedidelių įmonių, nesąžininga konkurencija, maži brokerių komisiniai ir žinių stoka.
Tyrimo metu apklausos dalyviai 5 balų skalėje turėjo įvertinti atskirus teiginius, susijusius su draudimo brokerių apmokėjimo sistema (1 – visiškai nepritaria, 5 – visiškai pritaria). Rezultatų analizė parodė, kad draudimo brokeriai labiausiai pritarė teiginiams, kad nepriklausomų draudimo tarpininkų atlyginimas yra rezultato atlyginimas bei kad draudimo brokeris yra draudėjo, o ne draudiko atstovas. Tuo tarpu mažiausiai palaikymo sulaukė teiginiai, kad ekonominiu požiūriu tarpininko atlyginimo mokėtojas tūri būti draudėjas (1 pav.).
1 pav. Draudimo brokerių, suskirstytu pagal pareigas, pasiskirstymas pagal sutikimą, kad atlyginimo mokėjimo prievolė būtų nustatyta klientui
Suskirsčius teiginių, susijusių su draudimo brokerių apmokėjimo sistema, įvertinimus pagal respondentų pareigas ir atlikus skaičiavimus, galima daryti išvadą, kad skirtingas pareigas užimančių draudimo brokerių nuomonė statistiškai reikšmingai išsiskyrė ties vienu teiginiu – eiliniai įmonių darbuotojai labiau nei įmonių savininkai, samdomi vadovai ar viduriniojo lygmens vadovai pritaria, kad šiuolaikinė sudėtinga draudimo brokerių komisinių mokėjimo sistema praktikoje sukelia tam tikrų problemų.
Taip pat statistiškai reikšmingai neišsiskyrė ir draudimo brokerių, dirbančių skirtingo dydžio įmonėse, nuomonės. Tai rodo, kad nepriklausomai nuo įmonės dydžio, kurioje dirba, draudimo brokeriai statistiškai panašiai vertina savo vaidmenį rinkoje. Analogiška situacija su skirtingo amžiaus draudimo brokerių nuomone. Tai rodo, kad tarp draudimo brokerių amžiaus ir jų vaidmens vertinimo statistiškai reikšmingo ryšio nėra, o skirtingo amžiaus draudimo brokeriai situaciją rinkoje vertina statistiškai panašiai.
Nurodytos sutikimo/nesutikimo priežastys buvo sugrupuotos pagal bendrus požymius į kategorijas. Tarp dažniausiai minimų tokių nesutikimo priežasčių buvo minima tai, kad Lietuvoje žmonės tam dar nepasirengę ir neigiamai žiūrės į tokią naujovę, t. y. klientai tam dar nėra „subrendę“, o draudimo rinka tokiems pokyčiams nėra pasirengusi.
4.2. Lietuvos nepriklausomų draudimo tarpininkų profesinės civilinės atsakomybės draudimo analizė
Tyrimo metu buvo iškelta hipotezė, kad egzistuojančio profesinės civilinės atsakomybės draudimo sąlygos netinka Lietuvos draudimo brokeriams, esant dabartinei situacijai draudimo rinkoje. Todėl buvo siekiama išsiaiškinti pačių draudimo brokerių nuomonę apie egzistuojančią draudimo brokerių įmonių profesinę civilinę atsakomybę, draudimo ir franšizės sumas bei galimas nuostolių atlyginimo priemones.
Analizuojant gautus rezultatus paaiškėjo, kad draudimo brokeriai labiausiai sutiko su tuo, kad profesinės civilinės atsakomybės draudimo ir garantijos sumos gali būti pateisinamos ir kad Lietuvoje be profesinės civilinės atsakomybės draudimo turi atsirasti ir kitos galimų nuostolių atlyginimo priemonės. Tuo tarpu mažiausiai buvo sutinkama su tuo, kad profesinės civilinės atsakomybės draudimo ir garantijos sumos yra per didelės Lietuvos draudimo brokeriui, Lietuvoje draudimo brokeriai turi drausti savo civilinę atsakomybę ne toje pačioje rinkoje, kur veikia, o kitos šalies rinkoje ir kad sąlyginiai komisiniai prie atlygio tarpininkams gali lemti profesinės civilinės atsakomybės atsiradimą.
Analizuodami skirtingas pareigas einančių draudimo brokerių vertinimus, susijusius su jų profesinės civilinės atsakomybės draudimu, pamatėme, kad šių draudimo brokerių nuomonė statistiškai reikšmingai skyrėsi ties vienu teiginiu – įmonių savininkai ir viduriniojo lygmens vadovai statistiškai reikšmingai labiau nei samdomi vadovai ir eiliniai darbuotojai sutinka, kad profesinės civilinės atsakomybės draudimo ir garantijos sumos yra per didelės Lietuvos draudimo brokeriui. Tuo tarpu šių draudimo brokerių nuomonės ties kitais su profesinės civilinės atsakomybės draudimu susijusiais veiksniais statistiškai reikšmingai neišsiskyrė.
Tyrimo metu buvo įdomu sužinoti ar įmonių dydis įtakoja atsakymų dėl profesinės civilinės atsakomybės draudimo pasiskirstymą. Todėl svarbus aspektas tyrinėjant šį klausimą buvo įmonių dydis. Atlikti skaičiavimai rodo, kad šių brokerių nuomonės statistiškai reikšmingai išsiskyrė ties dviem teiginiais – mažesnių įmonių draudimo brokeriai statistiškai reikšmingai labiau nei didesnių įmonių darbuotojai sutinka, kad profesinės civilinės atsakomybės draudimo ir garantijos sumos yra per didelės Lietuvos draudimo brokeriui, tuo tarpu didesnių įmonių draudimo brokeriai statistiškai reikšmingai labiau nei mažesnių įmonių brokeriai sutinka, kad profesinės civilinės atsakomybės draudimo ir garantijos sumos gali būti pateisinamos. Nuomonės ties kitais teiginiais, susijusiais su profesinės civilinės atsakomybės draudimu, statistiškai reikšmingai neišsiskyrė.
Apibendrinus visus gautus rezultatus galima daryti išvadą, kad nagrinėjami profesinės civilinės atsakomybės draudimo aspektai, t.y. nustatytos draudimo ir garantijos sumos, priklauso nuo tam tikrų respondentų charakteristikų, t.y. respondento užimamų pareigų, jo amžiaus, bei įmonės, kurioje jis dirba, dydžio. Nustatyta, kad egzistuoja priežastinis ryšys tarp minėtų charakteristikų ir profesinės civilinės atsakomybės draudimo sąlygų. Taip pat svarbu pažymėti, kad teiginys, kad sąlyginiai komisiniai prie atlygio tarpininkams gali lemti profesinės civilinės atsakomybės atsiradimą, nesulaukė didelio respondentų palaikymo.
4.3. Nepriklausomo draudimo tarpininkavimo veiklos perspektyvos ir tobulinimo galimybės
Kaip jau buvo minėta aukščiau, draudimo brokeriams, kurie pažįsta draudimo rinką, jos produktus, kainas, gerai išmano draudimo pirkėjų poreikius, tenka svarbus vaidmuo draudimo rinkoje. Tai patvirtina tyrimo rezultatai. Didžioji dalis respondentų (60 proc.) draudimo brokerio, kaip nepriklausomo draudimo tarpininko, vaidmenį įvertino kaip labai svarbų, 37 proc. – svarbų ir tik 3 proc. – mažai svarbų. Pažymėtina, kad brokerių, įvertinusių savo vaidmenį rinkoje nesvarbiu, nebuvo.
Analizuodami gautus rezultatus pamatėme, kad siekiant palengvinti brokerių veiklą, priimtiniausiais sprendimais yra laikomi siūlymas sugriežtinti draudimo brokerių, kaip specialistų atranką ir jiems keliamus reikalavimus, bei peržiūrėti ir pakoreguoti draudimo brokerių veiklą reglamentuojančius teisės aktus, draudimo įstatymą (įvertis 3,05). Toks didelis respondentų procentas gali būti paaiškintas tuo, kad profesionalumo reikalavimai draudimo brokeriui yra aukšti, ir todėl jų atranka turi būti griežta, kad būtų išvengta kuo daugiau profesinių klaidų. Tyrimo dalyviai, atsakinėdami į šį klausimą, nurodė ir kitas perspektyvas. Jie teigia, kad reiktų įteisinti draudikų ir brokerių bendradarbiavimo etikos kodeksą, komisinis mokestis brokeriui turi būti didesnis nei priklausomam tarpininkui, kad prižiūrinti institucija labiau prižiūrėtų ir kontroliuotų nesąžiningą draudikų veiklą ir bendradarbiavimą su brokeriais bei suvienodinti taikomus komisinius mokėjimus. Šiuo atveju, būtina pabrėžti, kad dalis draudimo brokerių vis dėlto mano, kad taikomų komisinių suvienodinimas patobulins draudimo brokerių veiklą.
Dar vienas svarbus veiksnys, iš dalies įtakojantis respondentų nuomonę šiuo klausimu, yra įmonės dydis. Analizuojant skirtingo dydžio įmonėse dirbančių draudimo brokerių vertinimus dėl siūlymų, susijusių su jų veiklos palengvinimu pastebėtina, kad šiose respondentų grupėse nuomonės statistiškai reikšmingai išsiskyrė ties vienu siūlymu – didelių draudimo brokerių įmonių darbuotojai statistiškai reikšmingai palankiau nei mažų įmonių brokeriai vertina siūlymą sumažinti draudimo brokerių priežiūrą ir jų veiklą prižiūrinčių institucijų skaičių, nustatyti aiškias funkcijas. Tuo tarpu didesnių ir mažesnių įmonių draudimo brokerių nuomonės dėl kitų siūlymų, susijusių su jų veiklos palengvinimu, statistiškai reikšmingai neišsiskyrė.
Taip pat šio tyrimo metu draudimo brokeriai turėjo įvertinti teiginius, susijusius su draudimo brokerių ateitimi. Pažymėtina, kad populiariausias visų respondentų atsakymas buvo tas, kad draudimo brokeriai turi dideles perspektyvas ir užims tvirtas pozicijas rinkoje. Su tuo sutiko net 85 proc. apklaustų brokerių. Didelio palaikymo (57 proc.) sulaukė ir perspektyva, kad ateityje keisis brokerių atliekamos funkcijos. Pažymėtina, kad nemažai respondentų (53 proc.) mano, kad didesnė brokerių dalis taps multiagentūromis, t.y. plataus spektro specialistais, teikiančiais visas įmanomas tarpininkavimo paslaugas. 32 proc. respondentų teigė, kad išliks dabartinės tendencijos ir niekas nesikeis draudimo brokerių veikloje. Svarbu paminėti, kad ¼ dalyvavusių apklausoje draudimo brokerių sutiko su tuo, kad už suteiktas paslaugas atlygį gaus iš draudėjų ir 3 proc. sutiko, kad draudimo brokeriai visai išnyks. Taigi galima daryti išvadą, kad vis dėlto dauguma įmonių teigiamai vertina savo veiklos perspektyvas ir mano, kad draudimo tarpininkavimo verslas sparčiai vystosi.
Išvados