Viena iš pasekmių perėjus prie rinkos santykių yra naujų nusikaltimų vykdymo rūšių ir būdų atsiradimas įvairiose ekonomikos srityse ir sferose. Draudimo įmonės, bandydamos užkariauti didesnę draudimo rinkos dalį, siūlo naudingas draudimo sąlygas, taip pat, suteikia naujas ir galimybes nusikaltimo veiklai plėstis. Kiekvienais metais nusikaltimų draudimo sferoje daugėja, tačiau auga ir nusikaltėlių atskleidimo skaičius.

Draudimo apgaulės terminas šnekamojoje kalboje dažnai yra suprantamas ir aiškinamas skirtingai. Šios sąvokos aiškinimas neretai priklauso nuo to, kuriai draudimo proceso dalyvių grupei atstovauja “draudimo apgaulės“ terminą vartojantis asmuo. Draudimo įmonės požiūriu, draudimo apgavystė yra draudėjo siekimas pasipelnyti draudimo įmonės sąskaita. Tai dažniausiai yra laikoma siaurąja draudimo apgaulės samprata. Draudėjo bei naudos gavėjo požiūriu, draudimo apgaulė yra draudimo įmonės vengimas kompensuoti draudiminio įvykio metu patirtus nuostolius ar kitų draudimo sutartimi numatytų įsipareigojimų nevykdymas.

Draudimo apgaulę plačiąja prasme galima apibrėžti kaip vienos draudimo procese dalyvaujančios šalies siekimą, apgavystės būdu, pasipelnyti kito ar kitų draudimo proceso dalyvių sąskaita.

Pagrindiniai draudimo proceso dalyviai yra: draudikai (perdraudikai), draudėjai bei valstybė. Draudimo apgaulės procese dalyvauja du draudimo proceso dalyviai.

Nuo draudimo apgavystės gali nukentėti kiekvienas iš trijų 1 pav. parodytų draudimo proceso dalyvių – draudimo įmonės, draudėjai (apdraustieji arba naudos gavėjai) ar valstybė [1, p 245].

 

Dauguma nusikaltimų draudimo sistemoje (daugiau 50 proc.) yra nusikaltimai daromi draudėjų, dar vadinami išoriniu apgavimu. Todėl didžiausias dėmesys bus kreipiamas draudimo įmonės apgavystei analizuoti, dažniausiai praktikoje pasitaikantiems draudimo apgaulės būdams bei aplinkybėms.

Visą atvejų ir būdų įvairovę galima suskirstyti į tam tikras grupes, t.y. suklasifikuoti.

Pirmiausia – apgavystė gali būti padaryta visuose sutarties sudarymo etapuose, o būtent:

1. Sutarties sudarymo;
2. Sutarties galiojimo;
3. Draudimo sutarties sudarymo etape po to, kai įvyko draudiminis įvykis.

Antra – nusikalstomą veiklą draudėjai gali padaryti savarankiškai arba susitarę su kitais asmenimis, kurie yra draudimo įmonių arba kitų organizacijų darbuotojai. Kartais tokie nusikaltimai įvykdomi nusikaltėlių grupių. Tuo atveju, klasifikacijos pagrindu gali būti kitų asmenų dalyvavimo laipsnis nusikaltime.

Trečia – draudėjų nusikalstoma veikla gali būti klasifikuojama pagal draudimo rūšis.

Atkreipiame dėmesį ir į tai, kad kalbant apie draudimo apgaulę nagrinėsime tik privačias draudimo bendrovės. Valstybinis socialinis draudimas, kuris šiuo metu dažniausiai susiduria su draudimo apgaule, šiame straipsnyje nebus nenagrinėjamas.

Taigi, dažniausiai praktikoje pasitaiko šios trys draudimo apgaulės rūšys:

Rūšys	Apgaulės subjektas	Apgaulės objektas
Draudimo įmonės apgaulė	Draudėjas	Draudimo įmonė
Draudėjo apgaulė	Draudimo įmonė	Draudėjas
Valstybės apgaulė	Draudimo įmonė	Valstybė

Draudimo įmonės, draudėjo ir valstybės apgavystės mąstai bei santykinis vienos draudimo apgaulės rūšies paplitimas kitų apgavystės rūšių atžvilgiu įvairiose šalyse yra nevienodas. Nemaža dalimi tai priklauso nuo draudimo veiklos teisinės reglamentacijos (pvz., prevencijos priemonių), informacinių bei technologinių sistemų išvystymo lygio ir paplitimo, tradicijų, papročių bei draudimo įmonės pastangų, stengiantis nustatyti draudimo apgaulės atvejus ir jų išvengti. Tačiau viena tendencija, išanalizavus dešimtį Vakarų Europos bei Amerikos šalių draudimo rinkų, yra aiški: didėjant draudimo įmonių konkurencijai, mažėja draudėjo apgaulės atvejų bei didėja draudimo įmonių apgavysčių apimtys bei įvykių skaičius.

Ši draudimo apgaulės rūšis pastaraisiais metais įgauna vis didesnes apimtis. Valstybinis draudimo nusikaltimų biuras (angl. National Insurance Crime Bureau) yra paskaičiavęs, kad Jungtinėse Amerikos Valstijose panaudojus apgavystę iš draudimo įmonių per metus yra neteisėtai pasisavinama virš 100 mlrd. dolerių. Estijoje nesąžiningiems draudėjams ir naudos gavėjams kasmet neteisėtai išmokama apie 50 mln.EEK (14.5 mln. litų) draudimo kompensacijų. Valstybinis draudimo nusikaltimų biuras yra apskaičiavęs, kad kiekviena amerikiečių šeima vidutiniškai per metus sumoka po 200 dolerių, kad padengtų draudimo įmonių dėl apgavystės patiriamus nuostolius. Draudimo įmokų padidėjimas dėl draudimo apgaulės neretai svyruoja nuo 10 ir 25 procentų.

Kas gi užsiima draudimo apgaule? Nusikaltėlius, užsiimančius draudimo apgavyste, nėra taip lengva atpažinti, kaip ginkluotus bankų ar kelių plėšikus, neretai rodomus per kriminalinius serialus ar vesternus. Draudimo apgavyste, kaip parodė tyrimai, užsiima įvairių socialinių sluoksnių, išsilavinimo bei profesijų atstovai, kuriems visiems yra bendras tik noras pasipelnyti. Freiburgo Max-Planck instituto Vokietijoje atlikti tyrimai parodė, kad vyrai draudimo įmonių apgaulei ryžtasi kur kas dažniau už moteris. Be to, buvo pastebėta, kad apgavyste užsiimantys asmenys neretai yra užaugę gerose šeimose, turi neblogą išsilavinimą ir gerai išmano draudimo sistemos funkcionavimą bei nuostolių sureguliavimo mechanizmą.

Pavyzdžiui, po dviejų metų tyrimo Conneclicut’e (JAV) gyvenančiai Hartford’ų šeimai buvo iškelta baudžiamoji byla. Vyras, vandentiekio darbininkas, bei jo žmona, mokyklos psichologė,buvo apkaltinti nuo 1979 metų apgavę 19 draudimo įmonių ir neteisėtai pasisavinę 300 000 dolerių draudimo išmokų.

Ypač didelių nuostolių draudimo įmonės patiria susidūrę su organizuotomis nusikaltėlių grupėmis. Tokios grupės gali vienyti įvairių profesijų atstovus, tarp jų gydytojus, teisininkus, automobilių remonto dirbtuvių savininkus ar šių dirbtuvių darbuotojus. Ypač dažnai organizuotos nusikaltėlių grupės pasipelno iš transporto priemonių ar transporto priemonių civilinės atsakomybės draudimu besiverčiančių įmonių.

1995 m. sausio mėnesį Pietų Karolinoje (JAV) po pusantrų metų tyrimo Valstybinis draudimo nusikaltimų biuras (VDNB) padavė į teismą 14 asmenų. Šie asmenys buvo apkaltinti draudimo įmonių apgaudinėjimu, jiems iškeltas ieškinys dėl nuostolių, kurie įvertinti 600 000 dolerių, atlyginimo.

Kai kurios draudimo grupės yra ypač jautrios draudimo apgavystei. Bene labiausiai draudimo įmonių apgavystė yra paplitusi:

1)       Transporto priemonių draudime:

a)    surežisuotos kelių eismo nelaimės;

b)   tariama transporto priemonės vagystė.

2)       Transporto priemonių civilinės atsakomybės draudime.

3)      Ligos ar nelaimingų atsitikimų draudime: piktnaudžiavimas privalomuoju draudimu nuo nelaimingų atsitikimų darbe.

1994 metais VDNB apkaltino kelių eismo nelaimių planavimu bei draudimo įmonių apgaudinėjimu daugiau nei 500 asmenų. Daugiausia žalos draudimo įmonėms padaro ne atskiri asmenys, bet organizuotos nusikaltėlių grupės. Žemiau yra pateikiamas surežisuotos kelių eismo nelaimės schemos pavyzdys.

1. Nusikalstamos grupės organizatorius, dažniausiai teisininkas ar gydytojas, pasamdo vykdytoją – kelių eismo nelaimės režisierių.
2. Vykdytojas suranda kelių eismo “nelaimės“ dalyvius, pažadėdamas jiems tam tikrą piniginį atlyginimą.
3. Susirinkę dalyviai sutaria dėl kelių eismo nelaimės aplinkybių.
4. Suplanuota kelių eismo nelaimė įvykdoma pagal prieš tai sudarytą planą.
5. Vykdytojas nukreipia eismo nelaimės dalyvius pas nusikalstamai grupei priklausantį teisininką, kuris atstovauja “nukentėjusiųjų“ asmenų interesams, reikalaudamas draudimo įmonę ar kelias įmones atlyginti “ patirtus“ nuostolius.
6. Teisininkas nukreipia kelių eismo nelaimės dalyvius pas nusikalstamai grupei priklausantį gydytoją, kuris pateikia draudimo įmonei sąskaitą dėl tariamų sužalojimų bei tariamai reikalingų gydymo priemonių.
7. Nusikalstamai grupei priklausantis transporto priemonių dirbtuvių savininkas pateikia draudimo įmonei sąskaitą dėl suplanuoto eismo įvykio metu transporto priemonei padarytos žalos bei transporto priemonės taisymo kaštų, priklausomai nuo aplinkybių, juos padidindamas.
8. Teisininkas tariasi su draudimo įmone dėl draudimo išmokos pervedimo nukentėjusiems asmenims sąlygų. Gautas sumas pasidalina kelių eismo “nelaimės“ dalyviai, vykdytojas, organizatorius bei kiti nusikalstamos grupės nariai. Pastarieji paprastai gauna didžiausią iš draudimo įmonės gautų pinigų dalį.

Draudimo įmonių apgaule, siekdamos praturtėti, užsiima ne tik organizuotos nusikaltėlių grupės, bet ir atskiri asmenys. Praktikoje pasitaiko įvairių apgaulės būdų. Kartais draudėjai bando gauti kompensacijas už jau anksčiau sudaužytas transporto priemones. Jie kreipiasi į kelių eismo inspekciją, o vėliau ir į draudimo įmonę pareiškę, kad automobiliui žalą padarė pro šalį važiavusi, o vėliau iš įvykio vietos pabėgusi nenustatyta transporto priemonė. Draudimo įmonėms gali būti pateikiami ir suklastoti kelių eismo nelaimingų atsitikimų liudijimai. Į nelaimingus kelių eismo atsitikimus gali būti įtraukti ir su nusikaltėliais nesusiję vairuotojai. Nusikaltėliai sąmoningai sukelia kelių transporto priemonių susidūrimą, o vėliau pasinaudoja melagingais, atsitiktinai “įvykio vietoje“ buvusių pagalbininkų liudijimais.

Asmuo, suplanavęs ir tarytum netyčia patekęs į kelių eismo įvykį, gauna iš draudimo įmonės kompensaciją ne tik už transporto priemonei, bet ir už jo sveikatai padarytą žalą. Sveikatos pakenkimus įvertina gydytojai, kurie dažnai remiasi subjektyviais ir dažniausiai perdėtais nusikaltėlio nusiskundimais.

Šį draudimo įmonių apgaulės būdą dažniausiai naudoja tikrieji transporto priemonių savininkai. Paslėpę, pardavę ar kitokiu būdu atsikratę savo transporto priemonės, jie kreipiasi į policiją ir praneša apie transporto priemonės vagystę. Jei policija ar su draudimo apgavyste kovojančios draudimo įmonės tarnybos neįrodo apgavystės, draudėjui yra išmokama sutartyje numatyto dydžio draudimo išmoka.

Transporto priemonių savininkai ryžtasi draudimo apgavystei dėl įvairių priežasčių. Pagrindinės iš jų yra:

• draudėjo siekimas pasipelnyti. Tokiu atveju draudėjas dažniausiai parduoda transporto priemonę, o vėliau dar ir pareikalauja iš draudimo įmonės kompensacijos už pavogtą automobilį. Kartais siekdami gauti draudimo išmoką draudėjai pasinaudoja suklastotais dokumentais dėl niekada neegzistavusių transporto priemonių dingimo;
• siekimas išvengti su transporto priemonės pardavimu susijusių sunkumų. Tokiu atveju draudėjas, užkasęs, nuskandinęs ar kitaip atsikratęs turimos transporto priemonės, pasitenkina draudimo išmoka;
• techninių transporto priemonės gedimų, kurių pataisymas reikalauja nemažai lėšų, atsiradimas. Atsikratęs transporto priemone bei apie “vagystę“ pranešęs draudimo įmonei draudėjas išvengia su transporto priemonės taisymu susijusių išlaidų;
• siekimas išvengti atsakomybės už padarytą nusikaltimą. Tarkime, transporto priemonės savininkas pėsčiųjų perėjoje sužaloja žmogų. Pabėgęs iš įvykio vietos draudėjas paslepia transporto priemonę, apie “vagystę“ pranešdamas policijai ir draudimo įmonei.

Nemažai nuostolių draudikai patiria ir dėl nesąžiningų draudimo įmonės darbuotojų. Vienas iš paprasčiausių metodų apgauti draudimo įmonę yra draudimo sumos, kelis kartus viršijančios transporto priemonės rinkos vertę, nustatymas. Apdraudęs transporto priemonę, draudėjas sudaro visas sąlygas, kad šioji būtų pavogta arba jos atsikratoma. Nesąžiningas draudimo įmonės darbuotojas įformina draudiminį įvykį ir pasirūpina draudimo išmokos draudėjui išmokėjimu. Gautus pinigus nusikaltėliai vėliau pasidalina tarpusavyje. Tokiu būdu draudimo įmonės yra apgaudinėjamos ir Lietuvoje.

Vakarų valstybėse nekilnojamo turto savininkai yra atsakingi prieš trečius asmenis už jiems priklausančiose patalpose ar teritorijoje dėl nepakankamos pastato ar per teritoriją einančio kelio priežiūros įvykusius nelaimingus atsitikimus.Todėl neretai yra surežisuojamas nelaimingas atsilikimas (tarkime, paslydimas,suklupimas ar užkliuvimas dėl nelygios šaligatvio plytelės), po kurio yra reikalaujama kompensuoti sveikatai padarytą žalą.

Sveikatai padaryta “žalą“ gali patvirtinti nesąžiningi medikai. Neretai yra pasinaudojama anksčiau patirtomis mėlynėmis, sutinimais, sumušimais ar kitais kūno sužalojimais, siekiant iš nekilnojamo turto savininko civilinės atsakomybės draudiko prisiteisti draudimo išmoką.

Sociologiniai tyrimai parodė, kad beveik 10 procentų Jungtinių Amerikos Valstijų gyventojų nemato nieko blogo, jei namuose susižeidęs asmuo pareiškia, kad sužalojimą patyrė darbe, tuo siekdamas prisiteisti privalomojo draudimo nuo nelaimingų atsitikimų darbe kompensaciją. Asmuo, draustas privalomuoju draudimu nuo nelaimingų atsitikimų ir susižeidęs darbe, gauna kompensaciją ne tik dėl patirtų sveikatos sutrikimų gydymo (kaip kad ligos draudimo atveju), bet ir kompensaciją dėl darbo užmokesčio netekimo, nepriklausomai nuo to, kokia buvo nelaimingo atsitikimo priežastis.

Valstybinio draudimo nusikaltimų biuro apskaičiavimu, privalomąjį draudimą nuo nelaimingų atsitikimų darbe vykdančių draudimo įmonių nuostoliai dėl draudimo apgaulės vidutiniškai per metus sudaro 5 milijonus JAV dolerių. Savo darbuotojus draudžiantys darbdaviai privalo mokėti ne tik didesnes draudimo įmokas, bet ir patiria nuostolių dėl nepagamintos produkcijos ar nesuteiktų paslaugų.

Darbdavių mokamos draudimo nuo nelaimingųjų atsitikimų darbe įmokos yra įskaitomos į gamybos kaštus. Draudimo įmonių apgaulė tuo pačiu sąlygoja parduodamos produkcijos ar paslaugų kainos augimą.

Lietuvoje asmenys, susižeidę darbe, šiuo metu gauna išmokas iš valstybinio socialinio draudimo fondo bei iš privataus draudiko, jei darbdavys yra apdraudęs juos savanoriškoku draudimu nuo nelaimingų atsitikimų. Draudimo apgavystė, kuria yra suinteresuoti draudėjai, ir prie kurios įgyvendinimo prisideda atsakingas medicininis personalas, Lietuvoje irgi pasitaiko gana dažnai. Jungtinėse Amerikos Valstijose atlikta apklausa parodė, kad 17 procentų šalies gyventojų siekdami gauti didesnes draudimo išmokas yra pasirengę tartis su gydytojais, kad pastarieji pervertintų,išgalvotų nebūtų sveikatos sutrikimų ar pailgintų tariamą sirgimo laiką.

Draudimo įmonės, vykdančios nelaimingų atsitikimų darbe draudimą, susiduria su trijų rūšių apgavyste:

• apdraustųjų vykdoma apgavyste.
• gydymo įstaigų vykdoma apgavyste. Draudimo įmonės nemažų nuostolių patiria dėl nesąžiningos gydymo įstaigų personalo, siekiančio pasipelnyti, veiklos. Gydymo įstaigos personalas kartais savarankiškai, o kartais bendradarbiaudamas su nukentėjusiais asmenimis, išrašo draudimo įmonėms sąskaitas už neatliktus, dažniausiai brangius tyrimus, procedūras bei nenaudotus vaistus;
• darbdavių (draudėjų) vykdoma apgavyste. Darbdaviai įvairiais būdais siekia sumažinti mokamas draudimo nuo nelaimingų atsitikimų darbe įmokas. Draudimo įmokos dydis priklauso nuo daugelio rizikos požymių, tarp jų ir nuo atliekamo darbo pobūdžio (pvz., stogų dengėjas ir įstaigos tarnautojas priskiriami skirtingoms rizikos kategorijoms) bei iki tol įvykusių draudiminių įvykių dažnumo bei sunkumo. Siekdami sumažinti mokamą draudimo įmoką, darbdaviai neretai stengiasi apgauti draudimo įmones, pateikdami neteisingus duomenis.

Draudimo įmonės, vykdydamos savo veiklą, susiduria ir su įvairiais kitais draudimo apgaulės metodais. Beveik be išimčių kiekvienoje draudimo grupėje yra įmanoma draudimo apgavystė. Pavyzdžiui, pastatų draudime, draudėjas gali padegti savo ar savo bendrininko gyvenamąjį namą ar kitas patalpas, siekdamas gauti draudimo išmoką. Panašiai ir krovinių draudime, draudėjas gali pasistengti sugadinti vežamą krovinį, kad vėliau, pareiškęs ieškinį draudimo įmonei, gautų draudimo kompensaciją ir t.t.

Atsakingas draudimo įmonės darbuotojų požiūris į jų atliekamą darbą yra būtina sąlyga siekiant išvengti draudimo įmonės apgaulės. Vienoje Lietuvos draudimo įmonėje apsilankiusi moteris paprašė apdrausti jos gyvybę neįprastai didelei draudimo sumai. Naudos gavėju moteris nurodė šeimai nepriklausantį asmenį. Draudimo konsultantas atsisakė drausti, kai pasikalbėjęs su moterimi sužinojo, kad pastaroji yra pasiskolinusi gana didelę pinigų sumą ir šiuo metu paimtos paskolos negalinti grąžinti. O drausti savo gyvybės ji atėjo pareikalavus paskolos davėjui, kuris, atsitikus draudiminiam įvykiui, buvo nurodytas kaip naudos gavėjas.

Draudimo apgavystė, kurios metu nukenčia draudėjai, yra vadinama draudėjų apgaule. Draudėjų apgaulė pasitaiko kur kas rečiau lyginant su draudimo įmonių apgavyste. Tai susiję su didėjančia draudimo įmonių konkurencija bei draudikų siekiu išvengti nepalankių atsiliepimų apie draudimo įmonę žiniasklaidoje. Daugeliu atvejų draudimo įmonės yra linkę patenkinti net ir ginčytinus draudėjų reikalavimus, saugodamos savo gerą vardą bei reputaciją.

Draudimo įmonių konkurencija Europoje sustiprėjo įsigaliojus trečiosios kartos direktyvoms, sudariusioms sąlygas laisvam prekių ir paslaugų judėjimui Sąjungai priklausančių šalių teritorijoje. 1999 metų sausio 1 d. Europos Sąjungos šalyse, išskyrus Didžiąją Britaniją, Graikiją bei Daniją, buvo atsisakyta nacionalinių valiutų ir pereita prie vieningos valiutos – euro. Tai prisidėjo prie dar didesnio draudimo įmonių vykdomos veiklos skaidrumo, palyginamumo bei tolesnio konkurencijos didėjimo. Galima prognozuoti, kad draudimo apgaulės, kurios metu nukenčia draudėjai, atvejų skaičius ateityje turėtų dar labiau sumažėti.

Palyginti nedidelias draudimo apgaulių, kurių metu nukenčia draudėjai, apimtis sąlygoja ir tai, kad daugelyje šalių draudikų iniciatyva yra įsteigti nešališki arbitražiniai teismai, sprendžiantys tarp draudimo įmonių bei draudėjų iškylančius nesutarimus. Kreipimosi į tokius arbitražinius teismus procedūra yra žymiai paprastesnė lyginant su teisminių procesų inicijavimu, kas sudaro sąlygas efektyviam draudėjų interesų gynimui ir tuo pačiu mažina draudėjo apgavystės tikimybę.

Savaime suprantama, kad arbitražinių teismų sprendimai ne visuomet yra palankūs draudėjams. Dažnai pasitaiko tokių atvejų, kai nesuprantantys draudimo veiklos esmės ar su draudimo sutarties sąlygomis nesusipažinę draudėjai jaučiasi apgauti ir kreipiasi į teismą, be pagrindo reikalaudami, kad draudikas kompensuotų ne draudiminio įvykio metu patiltus nuostolius. Lietuvoje ginčus tarp vartotojų ir draudikų nagrinėja Draudimo priežiūros komisija pagal tam tikrą nustatytą tvarką (plačiau, žr. adresu www.dpk.lt )

Grįžkime prie pavyzdžių. Gelžbetonio liejyklos darbuotojas apdraudė savo dešimties metų senumo automobilį transporto priemonių vairuotojų civilinės atsakomybės draudimu. Po kurio laiko, važiuodamas slidžiu keliu, vairuotojas nesuvaldė automobilio ir atsitrenkė į medį. Įsitikinęs, kad įvyko draudiminis įvykis, draudėjas pareikalavo draudimo įmonės kompensuoti patirtus nuostolius. Draudimo įmonei atsisakius atlyginti patirtą žalą, draudėjas jautėsi apgautas ir kreipėsi į teismą, tačiau ir pastarojo sprendimas draudėjui nebuvo palankus.

Draudėjų apgavystė, nors praktikoje pasitaikanti ir ne ypač dažnai, gali pasireikšti įvairiais būdais. Tarp jų:

• draudimo įmonių vengimu mokėti draudimo išmokas;
• nesąžiningais draudimo veiklos tarpininkų veiksmais.

Bene dažniausiai praktikoje pasitaikantis draudėjų apgaulės būdas yra draudimo įmonių vengimas kompensuoti draudiminio įvykio metu draudėjų patirtus nuostolius. Vengti išmokėti draudimo išmoką – vadinasi, vilkinti nuostolių atlyginimą, kompensuoti tik dalį ar visiškai nekompensuoti draudėjo patirtų nuostolių.

Vilkinimas išmokėti draudimo kompensaciją yra prilyginamas draudėjo apgavystei. Vilkindamas atlyginti draudėjo patirtą žalą draudikas kurį laiką disponuoja svetimomis lėšomis, kurios duoda draudimo įmonei papildomas pajamas. Draudimo įmonės gaunamos papildomos pajamos ir yra nuostolis, kurį patiria draudėjai. Jie gali būti apskaičiuoti pagal formulę:

kur k – metinė palūkanų norma, I – draudimo išmokos dydis bei n – uždelstų išmokėti draudimo išmoką dienų skaičius.

Siekdama draudėjo sąskaita sutaupyti lėšų, draudimo įmonė gali kompensuoti ne visą draudėjo patirtą žalą, o tik tam tikrą jos dalį. Draudimo įmonės darbuotojai, atsakingi už žalų sureguliavimą, vertindami draudėjo patirtus nuostolius sąmoningai sumažina jų dydį, tuo pačiu sumažėja ir draudėjui mokėtinos draudimo išmokos apimtys.

Pasitaiko atvejų, kai draudimo įmonės neišmoka draudėjams jiems teisėtai priklausančių draudimo išmokų. Draudiminių įvykių metu patirtų nuostolių dažniausiai nekompensuoja neregistruotos, neturinčios draudimo veiklos licencijos įmonės ar asmenų grupės. Lietuvos Respublikos draudimo įstatymas numato, kad draudimo veiklą Lietuvoje gali vykdyti tik įstatymų nustatyta tvarka Lietuvoje ir ES įsteigtos draudimo įmonės. Ne Europos Sąjungos šalių draudimo įmonėms, neregistruotoms Lietuvos Respublikoje, yra draudžiama sudarinėti sutartis su Lietuvos Respublikos fiziniais ir juridiniais asmenimis.

Ne visuomet draudėjai nukenčia nuo draudimo veiklos vykdytojų – draudimo įmonių. Draudėjų sąskaita kartais bando pasipelnyti ir draudimo tarpininkavimo veikla besiverčiančios įmonės, t.y. draudimo brokeriai, draudimo konsultantai ar kelionių agentūros, platinančios tam tikros draudimo įmonės polisus (pvz., vykstančių į užsienį kelionės draudimus).

Draudėjas, ketindamas apdrausti tam tikrą riziką ar rizikas, dažnai kreipiasi į draudimo brokerio įmonę. Pastaroji dažniausiai įsipareigoja ne tik surasti tinkamiausią draudimo įmonę rizikos padengimui, bet ir atstovauti draudėjo interesus įvykus draudiminiam įvykiui ar iškilus nesutarimams taip draudėjo ir riziką perėmusios draudimo įmonės. Šia draudimo brokerių teikiama paslauga naudojasi įvairiausių rizikų draudimu suinteresuoti fiziniai asmenys bei įmonės. Pasitaiko atvejų, kai draudimo tarpininkavimu užsiimanti įmonė, siekdama pasipelnyti, pradeda piktnaudžiauti draudėjų rodomu pasitikėjimu.

Dažnai pasitaikantis draudimo apgaulės pavyzdys, kai nuo draudimo tarpininkų nukenčia draudėjai, yra draudimo įmonės parinkimas. Tokiu atveju, draudimo tarpininkas draudėjo rizikos draudimui parenka draudimo įmonę ne pagal draudėjui palankiausias draudimo sąlygas, bet pagal didžiausią komisinį mokestį, kurį draudimo brokerio įmonė gauna iš draudiko už surastą klientą. Lietuvoje pasitaiko tokių atvejų, kai draudimo polisų pardavimu užsiima “pseudo“ draudimo brokeriai, tai tokie asmenys, kurie neturi specialios veiklos licencijos ir apgaudinėja draudėjus, siūlydami savo paslaugas, kaip nepriklausomi draudimo tarpininkai.

Draudimo įmonės platina draudimo polisus per įvairius tarpininkus, tarp jų ir kelionių agentūras. Kelionių agentūros atsiskaito su draudimo įmonėmis, nurodydamos apdraustų asmenų skaičių bei surinktų draudimo įmokų sumą, už tai gaudamos iš anksto sutarto dydžio komisinį mokestį. Pasitaiko atvejų, kai kelionių agentūrų darbuotojai vykstantiems į užsienį asmenims išduoda kelionės draudimo liudijimus, tačiau apie sudarytas sutartis neinformuoja draudimo įmonės, o gautą draudimo įmoką pasilieka sau. Kadangi tokie draudimo liudijimai neturi juridinės galios, tai draudėjai, nors ir sumokėję pinigus už draudiminę apsaugą, pastarosios neturi. Įvykus draudiminiam įvykiui, draudimo įmonė nekompensuos draudėjo patirtų nuostolių.

Valstybės apgaulė draudimo procese gali pasireikšti dviem būdais: vengimu mokėti mokesčius bei pinigų plovimu. Šie du valstybės apgaulės metodai yra galimi ne tik draudimo veikloje, bet ir kitose ūkinėse veiklose. Tiek pinigų plovimo prevencija, tiek ir mokesčių išieškojimas yra reglamentuoti daugelio šalių, tarp jų ir Lietuvos Respublikos, įstatymuose.

Vengimo mokėti mokesčius pasitaiko tiek draudimo, tiek ir kita ūkine veikla besiverčiančiose įmonėse. Valstybei mokėtinų mokesčių apimtys gali būti mažinamos įvairiais būdais. Dalis rizikų gali būti perdraudžiama ofšorinėse draudimo ar perdraudimo įmonėse, klaidingai apskaičiuojami techniniai atidėjiniai ir t.t. Draudimo įmonėse gali būti vedama dviguba finansinė atskaitomybė, skirtis faktiniai ir finansinėse ataskaitose nurodomi darbuotojų atlyginimai.

Pinigų plovimas yra suprantamas kaip nusikalstamu būdu įsigytų pinigų legalizavimas. Neteisėtu būdu pinigai yra įgyjami iš ginklų bei narkotikų prekybos, prostitucijos, turto prievartavimo. Pinigų plovimą galima laikyti valstybės apgavystės dalimi, kadangi jis sukelia grėsmę šalies finansų sistemos stabilumui.

Tikrai ne visos draudimo įmonės vengia mokėti mokesčius ar užsiima pinigų plovimu, priešingai, tokių draudimo įmonių yra vienetai, ir tai greičiau yra susiję ne su draudimo įmonės kaip ūkinės veiklos subjekto vykdoma politika, o su nesąžiningais atskirų asmenų veiksmais.

Draudimo įmonių apgaulės paplitimas Lietuvoje iki šiol dar nebuvo išsamiau tyrinėtas. Tačiau apgaulės būdu iš draudimo įmonių gautų draudimo išmokų apimtys neturėtų būti didelės. Viena vertus, tai yra sąlygojama gana nedidelio draudimo tankio rodiklio. Remiantis Draudimo priežiūros komisijos duomenimis, vienam Lietuvos gyventojui 2005 metais teko 306 litai, 2006 metais – 428 Lt sumokėtų draudimo įmokų. Šis rodiklis, lyginant jį su kitomis Vakarų Europos šalimis, yra ypač nedidelis (draudimo tankis ES šalyse vidutiniškai siekia 1180 eurų, JAV – 1900 JAV dolerių). Palyginus su ES šalimis “senbuvėmis“ Lietuvoje yra nedidelės surenkamų draudimo įmokų apimtys, o tuo pačiu ir palyginus nedidelis draudiminių įvykių skaičius, kas leidžia kruopščiai ištirti didžiąją draudiminių įvykių bei jų aplinkybių dalį. Kur kas palankesnės sąlygos draudimo įmonių apgavystei turėtų susidaryti augant draudimo rinkai bei draudėjų išprusimui draudimo srityje o taip pat didėjant surenkamų įmokų ir draudiminių išmokų skaičiui.

1.        J. Čepinskas, D. Raškinis, “Draudimo veikla“. Vilnius, 2005.

2.        Н.Ф. Галагуза, В.Д. Ларичев, «Преступления в страховании». Москва, 2000.

3.        А.И. Алгазин, Н.Ф. Галагуза, В.Д. Ларичев, «Страховое мошенничество и методы борьбы с ним». Москва, 2003.

4.        LR Draudimo priežiūros interneto svetainė: http://www.dpk.lt/