Finansinis perdraudimas: efektyvi draudimo kompanijos stabilumo valdymo priemonė
2018.08.18
Aleksandra Lezgovko
Šaltinis: VGTU Mokslo žurnalas „Verslas: teorija ir praktika“. Vilnius: Technika, 2007, t. 8, Nr. 2, p. 112-118.
Santrauka
Straipsnio objektu pasirinktas finansinis perdraudimas, kaip viena iš perdraudimo apsaugos rūšių. Autoriaus tyrimo objektas yra teorinio pagrindimo ir finansinio perdraudimo operacijų praktinio realizavimo problemos.
Šio straipsnio tikslas susideda iš trijų finansinio perdraudimo aspektų nagrinėjimo: rizikos teorijos ir jos atsispindėjimo balanse, o taip pat jos įtakos finansinio stabilumo ir draudimo kompanijų mokumo galimybei bei pateikti finansinio perdraudimo skirtumai ir pranašumai prieš tradicinį perdraudimą.
Straipsnyje pabandyta susieti teoriją ir šiandien naudojamų finansinio perdraudimo formų ir metodų praktinius aspektus. Pirmą kartą lietuviškoje literatūroje atskleista esmė ir pateiktas finansinio perdraudimo apibrėžimas bei atliktas sisteminis finansinio perdraudimo metodų ir formų tyrimas, atskleistos tendencijos ir prieštaravimai jo vystymosi.
Gautų rezultatų praktinė reikšmė yra ta, kad straipsnio medžiaga gali būti panaudota Lietuvos draudimo kompanijose kaip metodinės rekomendacijos, sudarant finansinio perdraudimo sutartis. Nes viena iš pagrindinių tradicinio ir finansinio perdraudimo funkcijų yra draudimo kompanijų finansinės padėties pagerinimas. O finansinis perdraudimas atlieka ne tik šias funkcijas, kaip ir tradicinis perdraudimas, bet ir suteikia draudikui papildomą finansinį pranašumą.


1. Įvadas
Specialistai, analizuodami draudimo rinką, skirsto ją į tiesioginio draudimo rinką ir perdraudimo rinką. Tiesioginio draudimo rinka – tai draudimo sutarčių sudarymo tarp draudimo bendrovių (draudikų) ir jų klientų (draudėjų) sfera. Materialinės gamybos sferos vystymasis ir pinigų cirkuliavimas sudarė sąlygas draudiminių rizikų sustambinimui ir padidino atskirų draudimo kompanijų imlumą, bet, pasirodė, to nepakako išspręsti itin didelių nuostolių padengimo problemą. Šioje situacijoje draudikai ėmė ieškoti galimybių dalį prisiimtų rizikų perduoti kitam draudikui ar perdraudikui, pasidalinti riziką už tam tikra atlygį. Taip atsirado tradicinis perdraudimas.[1]
Perdraudimą gali vykdyti ir specializuotos perdraudimo bendrovės ir tradiciniai draudikai. Mokslinio – techninio progreso ir stambių rizikų, tokių kaip kosminių ir ekologinių rizikų, atsiradimo išdavoje, perdraudimo mechanizmas įgavo vis svarbesnę reikšmę. Perdraudimas tapo savarankiška veiklos rūšimi. [1]
 
2. Finansinio perdraudimo atsiradimas
Praeito amžiaus aštuoniasdešimtaisiais metais išryškėjo draudimo kompanijų susijungimo tendencija, ir šio globalinio proceso  pasekmėje, padidėjo jų imlumas, o tai suteikė kompanijoms galimybę išlaikyti arba palikti didelę dalį rizikų pas save. Dėl to sumažėjo draudikų perdraudimo poreikis, o tai neigiamai įtakojo perdraudimo vystymosi rinką. Eilė stambių nuostolių, įvykusių Amerikos kontinente, iš esmės pakirto finansinės perdraudikų galimybes. Išeitis iš susidariusios padėties galėjo būti pasiūlymai visai naujo perdraudimo produkto, kuris sudomintų draudimo kompanijas. Juo ir tapo finansinis perdraudimas. [1]
Finansinis perdraudimas – tai pakankamai naujas produktas perdraudimo rinkoje, tai finansinių rezultatų išlyginimo mechanizmas su draudiminės techninės rizikos ribotu perdavimu. Skirtingai nei tradiciniame perdraudime, dėmesio centre yra ne cedento rizikų  perdavimas cesioneriui ir pirkimas patikimos perdraudimo apsaugos, o finansiniai ir ekonominiai motyvai. Tai yra nuostolių rezervų diskontavimas, išankstinis būsimų draudiko išmokų finansavimas sukauptų finansinių lėšų sąskaita, o taip pat metinių rezultatų išlyginimas ir subalansavimas, ir kaip pasekmė, draudimo kompanijos mokumo rodiklių pagerinimas.
Paminėtos ypatybės leidžia teigti, kad finansinio perdraudimo vystymasis tapo  naudingas ir draudimo ir perdraudimo bendrovėms. Tai įvyko dėl to, kad finansinio perdraudimo programos integruoja  draudimo techninių rizikų perdavimą, kurios daugeliu atvejų yra ribojamos, ir investicinių pajamų valdymo techniką, kurių vertė žymiai mažesnė, nei tradicinio perdraudimo produktų vertė. Tai ir yra lemiantis faktorius, perkant patikimą perdraudimo apsaugą. Perdraudimo kompanijos, savo ruožtu, suinteresuotos ne tik padidinti savo siūlomų paslaugų kiekį, bet ir riboti savo atsakomybę. Finansinio perdraudimo pagalba, perdraudikas suteikia draudikui galimybę įdiegti naujas draudimo rūšis, parengti ir parduoti naujus produktus, kuriuos realizuojant, nežinomybės rizika išlieka labai didelė. Toks palaikymas, visų pirma, garantuoja draudimo kompanijos patikimumą ir sudaro galimybę greitai reaguoti į konjunktūrinius  pasikeitimus draudimo rinkoje.
 Draudimo kompanijų finansinio stabilumo aprūpinimu suinteresuota ir valstybė, kurios svarbiausia užduotis – apginti turtinius draudėjų interesus. Bet ji negali visiškai apginti draudėjus nuo draudikų bankroto. Šią funkciją tam tikru lygmeniu perima perdraudikas, siūlydamas finansinio perdraudimo paslaugą. Perdraudimo kompanijos  gali pasiūlyti draudimo kompanijoms, atsidūrusioms sunkioje finansinėje padėtyje, finansinio perdraudimo sutarčių formos pavidale, tam tikro pobūdžio stabilizuojančius kreditus. Perdraudikai yra labai suinteresuoti draudimo kompanijų gyvybingumu, nes jos yra jų tiesioginiai klientai. [1]
Paskutiniu metu iškyla daug problemų, investuojant draudimo kompanijos lėšas, kurios garantuotų draudėjų apsaugą, kadangi pagrindinis draudikų uždavinys yra ne investicinių pajamų gavimas, o investicijų apsauga ir patikimumas. Todėl ypatingą aktualumą įgyja galimybė vienu metu investuoti lėšas ir gauti stabilias investicines pajamas, perkant patikimą perdraudimo apsaugą. Norminės – teisinė bazės sukūrimas leis plačiau panaudoti finansinio perdraudimo mechanizmą, kuris suteiks draudikams didesnes lengvatines sąlygas, palaikant draudimo kompanijų finansinį stabilumą.
3. Finansinio perdraudimo esmė
Pagrindinė draudimo ir perdraudimo funkcija yra draudimo rizikos perdavimas ir paskirstymas. Draudėjas, mainais už sumokėtą draudimo įmoką „atiduoda“ draudikui savo rizikas ir yra „atleidžiamas“ nuo daug stambesnių nuostolių pavojų. Pačios rizikos neišnyksta, bet galima išvengti finansinių nuostolių, iškilus šioms rizikoms. Draudėjas tik perkelia šias rizikas ant draudimo kompanijos pečių, kuri, pasilikus dalį rizikos, perduoda ją vėliau perdraudikui. Tokia operacija vadinasi cesija ir sudaro tradicinio perdraudimo esmę. Finansinis perdraudimas taip pat numato rizikos perdavimą, bet ribotoje apimtyje. Tam, kad išaiškinti skirtumus, reikia nustatyti rizikos sąvoką draudime. Bet kuri draudimo kompanija, funkcionuojanti rinkoje, linkusi įvairioms rizikoms, kurias galima padalinti į tris grupes:
Bendra verslo rizika, kuri kelia pavojų bet kurios įmonės egzistavimui, nepriklausomai nuo verslo veiklos, o nuolat besikeičiant rinkai bei teisinei ir ekonominei sistemoms,  sudaro grėsmę, priimant neteisingą sprendimą. [2]
Investicinė rizika, kuri atsiranda draudimo rezervų privalomo paskirstymo pasekmėje, pavyzdžiui, palūkanų normų pasikeitimo rinkoje rizika, valiutos kursų pakitimų rizika, įsiskolinimo rizika ir t.t. [2]
Draudimo techninė rizika, kuri sukelia pavojų, kad per tam tikrą laiką draudimo išmokų suma visam tam tikros draudimo rūšies portfeliui viršys rizikos įmokų sumą, gautą iš šio portfelio ir rizikos kapitalo. Jeigu pirmas dvi rizikų grupes, linkę bet kurios verslo įmonės, egzistuojančios rinkoje, tai draudimo techninė rizika – tai tik draudimo kompanijų rizika. Ji, savo ruožtu, pasiskirsto į du pogrupius:
Draudimo rizika, kelianti pavojų, kad faktiškai draudimo išmokos visam draudimo portfeliui per nustatytą laiko periodą, viršys laukiamus išmokėjimo rezultatus. [2]
Laiko rizika, kelianti pavojų, kad draudimo išmokos pasireikš anksčiau, nei buvo lauktos. [2]
Laiko ir draudimo rizikų pasekmės vienodos, nes atsiranda netikėti finansinių lėšų sumažėjimai, nors šias lėšas galima buvo investuoti ir gauti iš jų pelną. Draudikas ir tradicinis perdraudikas turi vienodas galimybes  atsidurti rizikų pavojuje: tik draudikas – draudėjo požiūriu, o perdraudikas – draudiko požiūriu.
Finansinis perdraudikas, priešingai, stengdamasis apriboti draudimo techninę riziką, gali atsidurti investicinės rizikos pavojuje. Draudimo techninės rizikos apribojimas vyksta perdraudimo sutarčių atitinkamo įforminimo dėka, pagal kurį, finansinis perdraudikas ne pilnai grąžina savo perdraudimo išmokos dalį, o baigiantis šių finansinio perdraudimo sutarčių terminui įvyksta abipusis  priešpriešinių įsipareigojimų atsiskaitymas. Jeigu finansinio perdraudiko išmokėta suma viršijo anksčiau sumokėtą perdraudimo premiją – tai draudikas grąžina tos sumos skirtumą. Jeigu premija buvo sumokėta didesnė, nei išmokėta perdraudimo kompensacija ar, pagal sutartyje numatytus terminus, nebuvo nuostolių, tai finansinis perdraudikas privalo grąžinti nepanaudotą perdraudimo premiją.
Ankstesnėse finansinio perdraudimo sutartyse draudimo techninė rizika nebuvo perduodama visai, tai yra pagal sutarčių galiojimo rezultatus perdraudimo įmoka visuomet buvo lygi perdraudimo išmokai. Tokia padėtis iššaukė kritiką iš draudimo priežiūros organų pusės. Jų manymu, jeigu perdraudimo sutartis nenumato draudimo techninės rizikos perdavimo, tai tokia sutartis negali būti pripažinta perdraudimo sutartimi ir, atitinkamai, tokia operacija turi atsispindėti balanse kaip finansinė operacija. Dėl to pagal finansinio perdraudimo sutartį perdraudikas prisiimdavo apribotą draudimo techninių rizikų dalį. Baigiantis tokios sutarties terminui, abipusis  priešpriešinių įsipareigojimų atsiskaitymas vyko ne pilnai, o, pavyzdžiui, perdraudikas grąžindavo draudikui 20% mažesnę sumą, jeigu pagal pasirašytą sutartį nuostolių neįvyko, arba draudikas išmokėdavo perdraudikui skirtumą tarp  perdraudimo išmokos ir anksčiau sumokėtos įmokos. Šie 20% ir sudaro įmoką už apribotą draudimo techninę riziką. [2]
Finansinis perdraudimas, skirtingai nuo tradicinio perdraudimo, pasižymi ilgalaikiu sutarčių pobūdžiu. [3]  Tradicinis perdraudimas tiesiogiai priklauso nuo tiesioginio draudimo, vadinasi, perdraudimo sutarties terminas suderintas su draudimo sutarčių laikotarpiu, o tai, kaip taisyklė, yra vieneri metai. Finansinio perdraudimo sutartys tik netiesiogiai siejasi su tiesioginiu draudimu, nes šios sutartys perdraudžia ne kiekvieną riziką, o visą draudimo portfelį vienos ar kitos draudimo rūšies, kurių rodikliai įvertinami ne pagal kalendorinius, o pagal draudimo metus. Todėl dažniausiai finansinio perdraudimo sutartys sudaromos ne mažiau nei penkeriems metams. Tai leidžia tiksliau apskaičiuoti draudimo veiklos rezultatų dinamiką pagal apdrausto  portfelio rizikas.
Trečias požymis, skiriantis finansinį perdraudimą nuo tradicinio perdraudimo – tai draudiko motyvacija. Draudimo kompanijos, priimančios sprendimą perduoti riziką perdraudimui, tikslas yra nuimti nuo savęs dalį atsakomybės ir ją perduoti perdraudikui. Draudimo kompanija suinteresuota nupirkti patikimą perdraudimo apsaugą, priešingu atveju, ji viena bus pilnai atsakinga prieš draudėją. Už tokio padengimo suteikimą, cedentas privalo sumokėti perdraudimo premiją ir jei sutartyje numatyti nuostoliai nebus patirti – premija bus prarasta visam laikui. Finansinis perdraudimas taip pat siūlo patikimą perdraudimo apsaugą ir plius premijos grąžinimą, kai baigties rezultatas yra palankus. Bet atsiradus dideliems nuostoliams, išmokėtas perdraudikų kompensacijas, atskaičiuojant perdraudimo premijas, reikės grąžinti. Grąžinimas gali vykti dalimis ir per kelerius metus, nes draudikas draudėjui privalo išmokėti pilną kompensaciją ir ne vėliau, nei pagal draudimo sutartyje numatytus terminus. Dėl  draudimo techninių rizikų apribojimų, finansinio perdraudimo produktai žymiai pigesni, nei tradicinio perdraudimo produktai, o tai suteikia finansiniam perdraudimui didesnes galimybes ir šis reiškinys vaidina ne paskutinį vaidmenį priimant sprendimus dėl perdraudimo sutarties pasirašymo. Kartu su perdraudimo apsaugos suteikimu, finansinis perdraudikas garantuoja palūkanų priskaičiavimą pervestai jam premijai, kuri, kaip taisyklė, ne daug kuo skiriasi nuo bankinių procentų. Vadinasi, finansinis perdraudimas draudikui, nepatyrusiam pagal draudimo sutartis nuostolių, gali būti naudingas investuojant laikinai laisvas lėšas.
Pagrindinis draudiko motyvas, priimant sprendimą dėl finansinio perdraudimo sutarties sudarymo, tai galimybė valdyti savo finansinę padėtį. Atsiradus katastrofiniams nuostoliams ar dideliam skaičiui smulkių išmokų, finansinė draudimo kompanijos padėtis gali žymiai pablogėti. Tačiau draudikas, finansinio perdraudimo pagalba, gali parduoti dalį savo nuostolių perdraudikui, t.y finansinis perdraudikas išmoka draudimo kompensacijas už draudiką, kuris įsipareigoja padengti šį savotišką „kreditą“ dalimis per kelerius metus. Tokiu būdu didelių nuostolių našta negula vien tik draudimo kompanijai tam tikram atsiskaitomajam periodui, o pasiskirsto keleriems metams. Įvyksta finansinio rezultato išlyginimas, t.y. finansinių nuostolių išlyginimas laikę, ir rezultate – cedento finansinės padėties pagerinimas. Tačiau tam, kad finansinė perdraudimo sutartis nebūtų pripažinta kaip kreditine operacija, būtina, jog grąžinimas išmokėtų anksčiau perdraudimo kompensacijų vyktų ne pilnai, t.y į finansinio perdraudimo sutartį privalo būti įtraukta draudimo techninė rizika.
Galima ir tokia situacija, kai draudimo kompanijoje atsiskaitomojo periodo pabaigoje susiformavo didelis pelnas, kuris bus kompanijai reikalingas ateityje tam, kad padengtų būsimus nuostolius. Tokiu atveju, draudimo kompanija taip pat gali pasinaudoti finansinio perdraudimo pagalba, perduodant dalį pelno pagal finansinio perdraudimo sutartį ir gauti nuo tos sumos palūkanas. Šiuo atveju labai svarbu įtraukti į sutartį draudimo techninę riziką, nes priešingu atveju, sutartis gali būti nepripažinta perdraudimo sutartimi, o pelnas gali būti apmokestintas, o tuo tarpu, perdraudimo premija neapmokestinama. [4]
Verta pažymėti, kad finansinis perdraudimas – tai ne pelno slėpimo nuo apmokestinimo mechanizmas. Tai naudingas lėšų paskirstymas, įgyjant patikimą perdraudimo apsaugą. Tai yra, šios lėšos bus nukreiptos, įvykus draudiminiams įvykiams, žalos atlyginimui, o jei draudimo kompanijų veikloje nebus nuostolių, tai perdraudimo premija su procentais bus grąžinta cedentui dalimis, per kelerius metus. Tuo tarpu ji vis vien uždirbtos premijos dėka padidins draudimo kompanijos pelną ir bus apmokestinta. Tik šiuo atveju, įvyksta finansinių rezultatų  (pelno) išlyginimas laiko dėka, ir didelių mokesčių našta netenka tik vienam atsiskaitomajam periodui. Vadinasi, finansinis perdraudimas sudaro palankias sąlygas, aprūpinant draudimo kompanijų finansinį stabilumą be staigių svyravimų.
Tokiu būdu, galima teigti, kad finansinis perdraudimas – tai yra specifinės perdraudimo operacijos, turinčios apribotą draudimo techninės rizikos perdavimą, ir ilgalaikį pobūdį, kurių tikslas – išlyginti finansinius rezultatus ir pagerinti draudimo kompanijos finansinę padėtį.
4. Finansinių perdraudimo sutarčių tipai ir rūšys
Išskiriami du finansinio perdraudimo sutarčių tipai:
  1. Retrospektyvūs;
  2. Perspektyvūs.
Retrospektyvioms finansinio perdraudimo sutartims priskiriamos visų rūšių sutartys, pagal kurias perdraudžiami nuostoliai, kurie jau įvyko, bet dar nesureguliuoti. Šiam tipui priklauso sutartys:
  1. Time & Distance (Laikas ir Atstumas), kuris buvo naudojamas finansinio perdraudimo vystymuisi ir dabartiniu laiku jau nenaudojamas. Jis buvo parengtas JAV su tikslu pareikštų bet nesureguliuotų nuostolių rezervų diskontavimui. Kadangi nebuvo draudimo techninės rizikos perdavimo, tai šią sutartį   draudimo priežiūros organai nepripažino  perdraudimo sutartimi ir ji išnyko, kadangi buvo nereikalinga.
  2. Loss Portfolio Transfer (Nuostolių Portfelio Perdavimas) buvo suformuotas, remiantis „Time & Distance” sutarties pagrindu. Jo pagrindinis skiriamasis požymis yra apribotos draudimo techninės rizikos perdavimas. Ši sutartis naudojama tose šalyse, kur pareikštų, bet nesureguliuotų nuostolių rezervų diskontavimas yra uždraustas. [2]
Perspektyvinis finansinio perdraudimo sutarčių tipas perdraudžia būsimus, bet dar nepatirtus nuostolius. Šiam tipui priklauso:
  1. Financial Quata Share (Finansinis Kvotinis Padengimas) savo forma panašus į tradicinį kvotinį perdraudimą, bet išlaikantis tik apribotą draudimo techninės rizikos perdavimą.
  2. Spread Loss Treaty (Nuostolių paskirstymas) buvo parengtas tradicinės Stop Loss sutarties pagrindu, o skiriasi taip pat tuo, kad į sutartį įtraukta apribota techninė draudimo rizika. [2]
  3. Blended Cover – mišrusis perdraudimas
  4. Funded Cover – perdraudimas valdymo fondo pagrindu (remiantis valdymo fondo pagrindu).
Visoms perspektyvinėms finansinio perdraudimo sutartims yra būdinga tai, kad atsiskaitymai vyksta pervedimu per kontokorentinę sąskaitą, į kurios debetą įskaičiuojama įmokėta perdraudimo premija, o į kreditą – išmokėta perdraudimo kompensacija. Pagal numatytus sutartyje terminus sąskaitoje paskaičiuojami teigiamas ar neigiamas saldo, ir jam priskaičiuojamos palūkanos. Baigiantis sutarties terminui įvyksta abipusis atsiskaitymas, tokiu būdu, kad saldo kontokorentinėje sąskaitoje būtų lygus nuliui. Taip pat visos perspektyvinės sutartys gali būti sudaromos pagal kredito variantą arba kapitalo investavimo variantą. [2]
Finansinio perdraudimo sutartys, įtraukusios apribotą draudimo techninę riziką, kaip taisyklė, perduoda tik vieną rizikos komponentą, o būtent, laiko riziką, bet paskutiniu metu buvo parengtas naujas sutarties tipas Finite Risk Insurance (apribota draudimo rizika), kuris sudaro finansinio perdraudimo sutarties modifikaciją su privalomu perdavimu laikinos ir apribotos draudimo rizikos. [2]
Taip pat noriu išskirti dar vieną savybę, kuri būdinga visoms finansinio perdraudimo sutartims. Dėl investicinių pajamų valdymo technikos įdiegimo į finansinio perdraudimo  produktus, investicinė rizika pagal tokias sutartis yra didesnė, nei pagal tradicinio perdraudimo sutartis. Vadinasi, neapgalvotai būtų teigti, kad rizika pagal finansinio perdraudimo sutartis yra mažesnė, nes investicinės rizikos padidėjimo išdavoje, bendra rizika, perduodama pagal finansinio ir tradicinio perdraudimo sutartis, apytiksliai yra vienoda.
5. Finansinio perdraudimo praktika
Beveik visos stambios vakarų perdraudimo kompanijos siūlo finansinio perdraudimo paslaugas. Tarp lyderių – Švedijos perdraudimo bendrovė „SwissRe“ ir JAV perdraudimo bendrovė „Gen Re“, o jei tiksliau, nupirktas 1994 m. vokiečių perdraudikas „Cologne Re“. Kai kurios bendrovės sukūrė net specialius padalinius šiai perdraudimo rūšiai.
Kaip jau minėjau, ribos tarp tradicinio perdraudimo ir finansinio perdraudimo sutarčių gana nepastebimos. Kai kurios finansinio perdraudimo sutartys tai tarsi modernizuotos tradicinės sutartys, tik jose įvestas rizikos apribojimas per dalyvavimą nuostolyje ir investicinės pajamos. Kitos gi sutartys, kurios jau išdirbtos praktikos jau pakankamai turi skirtumų nuo tradicinių perdraudimo sutarčių.
Dabar norėčiau pateikti pavyzdį, kada gi naudojamas finansinis perdraudimas. Tipinė draudimo įmonių problema – veiklos siaurinimas kuria nors rūšimi. Jeigu tiesiog nustoti rinkti draudimo įmokas iš šios rūšies, tai draudikas labai greitai susidurs su nemaloniomis pasekmėmis. Staigiai išaugs santykinis nuostolingumas likusių šios draudimo rūšies sandorių. Išaugs bylų tvarkymo išlaidos. Ir pagaliau, įvyks ataskaitos iškraipymas dėl anksčiau suformuotų šios rūšies rezervų.
Problema gali būti išspręsta finansinio perdraudimo sutartimi – tai yra per draudiko portfelio restruktūrizaciją. Kad jis galėtų atsisakyti senų sutarčių, draudikas sudaro su perdraudiku sutartį dėl nuostolių portfelio perdavimo – Loss Portfolio Transfer. Perdraudikas gauna visus rezervus pagal šį sandorį ir premiją už portfelio aptarnavimą. Dažnai yra aptariama aplinkybė: perdraudikas pats mokės išmokas draudėjams. [4]
Skaičiuojant premijas galimi keli variantai. Perdraudikas, turintis išsivysčiusį filialų tinklą ir plačią klientų bazę, laukia, kad šis portfelis jam ne bus nuostolingas, o klientai, sutarčiai pasibaigus, irgi liks pas jį bei krūvio dydis bus nežymus. Tai ir bus komisiniai perdraudikui už portfelio aptarnavimą. Perdraudikas net gali padaryti nuolaidą už padidinimą jo klientų rato.
Jeigu perdraudikas nieko negauna už portfelio aptarnavimą, tai draudikas sumokės jam premija, kuri pilnai padengs jo galimus nuostolius. Tokiu būdu, perdraudikas nieko nepraranda, o draudimo bendrovė „pabėgs“ nuo papildomo kapitalo rezervavimui ieškojimo problemos. [4]
Dar viena tipinė situacija. Draudikas surinko kokios nors draudimo rūšies premijų sumą, kuri yra žymiai didesnė už tą, kurią formaliai leidžia jo nuosavybė pagal normatyvus, kurie yra nustatyti kiekvienoje šalyje. Esme yra tame, kad jis nelaukia rimtu nuostolių, o tai reškia, kad visa prisiimta draudimo rizika yra žymiai aukštesnė, nei jis gali prisiimti pagal normatyvus, nepažeidžiant mokumo ribos. Tada draudikas, remiantis aktuariniais skaičiavimais,  įkainoja realių draudiminių įvykių tikimybę labai žemai, kad būtų įsitikinęs savo lėšų pakankamumu išmokėjimams. Ką daryti? Veiksmai būtu tokie: atliekamą rizikos dalį atiduoti perdraudikams. Kitu atveju jis bus pripažintas nemokiu. Kitaip tariant, draudikas turi prarasti dalį pelno dėl perdraudimo, kad liktų įstatymu rėmuose. Klasikiniu atveju pajamas gautų perdraudikas. Finansinio perdraudimo instrumentas leidžia iš vienos pusės pabėgti nuo problemų, ir kitos – maksimizuoti pajamas. Tai yra sudaryti tokį sandorį, kad po jo termino pasibaigimo dalis draudimo įmokų grįžtų atgal. Ši sutartis vadinama – Surplus Relief Treaty – tarsi perviršio atidavimas. Jeigu išmokos pagal šiuos viršijimus iš tikrųjų bus mažesnės negu perduotos premijos, tai perdraudikas gaus nuo jų pelną, bet šį pelną jis turės grąžinti draudikui atskaičius sau komisinius, jeigu bus patirti nuostoliai, tai draudikas pats turi nešti atsakomybę už prisiimtas rizikas. [4]
Dar vienas atvejis, kai yra naudojamas finansinis perdraudimas, tai finansinio rezultato išlyginimas arba nuostolių paskirstymas. Finansinis perdraudimas suteikia draudimo kompanijai galimybę užtikrinti stabilų ir prognozuojamą finansinį rezultatą. Akcininkai labai nemėgsta sužinoti apie nuostolingą savo kompanijos veiklą, nes tokia informacija gali atsiliepti akcijų kurso žymu kritimu. Tokį kritimo pavyzdį mes stebėjome po 2001 m. rugsėjo 11 dienos įvykiu. Tuo metu tiesioginiai nuostoliai draudimo kompanijų apie 40 milijardų dolerių sukėlė papildomus netiesioginius 100 milijardų doleriu nuostolius draudimo bendrovių akcijų kurso kritimo pavidalu.
Finansinio rezultato išlyginimas gali būti pasiekiamas sudarant taip vadinamą nuostolių paskirstymo sandorį – Spread Loss Treaty. Jis turi reikšme tik tuo atveju, kai draudimo kompanijos portfelyje yra stambūs nuostoliai, kurie atsiranda labai retai bet perdrausti juos klasikingomis sąlygomis draudikui nenaudinga. Ši finansinio perdraudimo sutartis iki nuostolių atsiradimo veikia kaip įprasta perdraudimo sutartis, tačiau ir perdraudiko premija, ir jo atsakomybė pagal jį bus minimalios. Kitaip tariant, rizikos perdraudimas draudimo kompanijai bus pigesnis, nei pagal klasikingąjį perdraudimą. Ir tik po draudiminio įvykio atsiradimo ir perdraudiko padengimo savo dalies nuostolio įvyksta premijos vertės perdraudikui padidėjimas. Tai perdraudiko išmokėjimų pagal draudiminį įvykį sumos dalies, per nustatytą laikotarpį, faktiškas grąžinimas jam atgal. Tai yra, perdraudikas kredituoja savo klientą-draudiką, kad tas galėtų išmokėti stambią išmoką, o draudikas tokiu būdu pabėga nuo problemų su akcininkais ir priežiūros tarnybomis bei pinigų trūkumo, o po kurio laiko, pavyzdžiui, 5 metu laikotarpyje, atiduoda perdraudikui skolą. [4]
Analogiška laikoma ir vadovaujamo fondo sutartis – Funded cover. Pagal ją, kai nėra nuostolių dalis atsirandančių draudiko pajamų keliauja į perdraudiko fondą, kuris skirtas padengimui nuo galimų katastrofinių nuostolių. Esme yra tame, kad pats perdraudikas ne visada gali pats sudaryti rezervą, kuris būtų naudojamas katastrofų nuostolių padengimui. Sudarant ilgalaikę perdraudimo sutartį ir perduodant lėšas perdraudikui, draudimo kompanija šauna du zuikius: ir piniginį fondą formuoja ir perskirsto ateinančių laikotarpių pajamas. Ši sutartis skiriasi nuo klasikinio perdraudimo tuo, kad klasikiniame perdraudime draudikas gauna pinigus tik atsitikus draudiminiam įvykiui, o vadovaujamo fondo sutartis garantuoja dalinę lėšų grąžą bet kurio atveju.
Analogiškus fondus galima formuoti siekiant nuostolių išlyginimo ne tik draudimo kompanijų, bet ir jų klientų. Sudarant perdraudimo brokerių pagalba grandį „draudikas-perdraudikas“, draudikas galės suformuoti ilgalaikį savidraudos fondą ne iš pelno, o draudimo mechanizmo sąskaita, kas yra logiška, kadangi sukaupiamos lėšos ir turi būti laikomos ne kaip pajamos, o kaip atidėjimai katastrofiniams nuostoliams dengti. Tai leidžia draudimo bendrovei būti tikrai, kad nepatyrus per ataskaitinį periodą nuostolių, o reiškia nemokėjus draudimo išmokų, jos lėšos eina ne į pelną, o praktiškai garantuotai kaupiasi patikimose perdraudimo kompanijose. [4]
Tyrimo proceso eigoje mes išsiaiškinome, kad Lietuvos įstatymuose nėra tikslaus finansinio perdraudimo apibrėžimo. Todėl profesionaliu požiūriu, bet kuri finansinė operacija gali būti apiforminta kaip finansinio perdraudimo sutartis. Tai gali sukelti nepageidaujamas pasekmes ir sugriauti ir taip nedidelį pasitikėjimą draudimo kompanijomis, kadangi nei draudimo priežiūros organai, nei akcininkai, nei draudėjai nesugebės pagal ataskaitines formas įvertinti realią draudimo kompanijų finansinę padėtį. Todėl autorius mano, kad būtina tiksliai apibrėžti skiriamuosius sutarties požymius, kuri galės būti pripažinta finansinio perdraudimo sutartimi. O būtent, pripažįstant sutartį perdraudimo sutartimi, būtina sąlyga – tai draudimo techninės rizikos perdavimas, ir žinoma, perdavimas dviejų jos sudedamųjų rizikų – laikinosios ir draudimo.
Pagrindinis valstybės uždavinys – tai draudėjų turtinių interesų apsauga. Šiuo požiūriu reikalinga pripažinti finansinio perdraudimo mechanizmą kaip turintį savo vietą ir reikšmę šiam procesui. Bet draudimo veiklos kontrolės požiūriu, rekomenduojama  įvesti kai kuriuos apribojimus, nes finansinis perdraudimas padeda sukurti taip vadinamą „parodomųjų ataskaitų paveikslą“, kuris, iš esmės, neatitinka faktinę draudimo padėtį. Draudimo kompanijoms, užsiimančioms realiu draudimu, finansinis perdraudimas numato specifinį finansinės padėties valdymo mechanizmą, kurio tikslas aprūpinti savo įsipareigojimų įvykdymą prieš draudėjus ir partnerius. [2]
Egzistuoja dar viena problema, susijusi su finansiniu perdraudimu ir turinti svarbią reikšmę draudimo ir perdraudimo kompanijoms.Tai konfidencialių santykių problema. Finansinio perdraudimo sutartys pripažįstamos perdraudimo sutartimis tik tuomet, kai perduodama draudimo techninė rizika. Vykdant šią nuostatą, abipusio priešpriešinio įsipareigojimo sąlyga į sutartį neturėtų būti įtraukta. Ši sąlyga galioja tik pagal žodinį susitarimą, tokiu būdu, draudikas, gaudamas pagal sutartį taip vadinamą „kreditą“, neprivalo jo grąžinti. Kredito grąžinimo momentui sudaroma dar viena, „neišmokomoji“ sutartis, pagal kurią, perdraudimo premijos apmokėjimo formos dėka, įvyksta kredito padengimas. Tačiau draudikas gali atsisakyti nuo anksčiau sudarytų sutarčių vykdymo ir nesudaryti antros sutarties.Vadinasi, kad sudaryti finansinio perdraudimo sutartį, abi pusės turėtų įgyti pasitikėjimą viena kita. Pasaulinėje praktikoje jau seniai vyrauja taip vadinamas „didžiausio sąžiningumo principas“, o Lietuvoje, deja, šiuo principu vadovaujasi nedaugelis. Iš kitos pusės, pagal kapitalo investavimo variantą, kai draudimo veikloje nėra nuostolių, perdraudikas taip pat gali atsisakyti grąžinti perduotas jam finansines lėšas kartu su palūkanomis.Tai yra šioje situacijoje gali nukentėti draudikas.
 Jeigu žvelgti į šią problemą kaip į ilgalaikį aspektą, galima pastebėti, kad situacija, kurioje draudikas ir perdraudikas priklauso vienas nuo kito, galutiniame rezultate leis suformuoti pasitikėjimo santykius. Pagal tai galima daryti išvadą, kad finansinis perdraudimas padės „didžiausio sąžiningumo principui“ įsitvirtinti ir Lietuvoje. Verta tik pažymėti, kad pasitikėjimo santykių pažeidimai ir vienos pusės atsisakymas sudaryti antrą sutartį, jokiu būdu nepalies draudėjus, nes perdraudimo išmokų kompensavimo įsipareigojimai numatyti pirmoje finansinio perdraudimo sutartyje.
6. Išvados
Autorius dar kartą norėjo akcentuoti tai, kad viena iš pagrindinių tradicinio ir finansinio perdraudimo funkcijų yra draudimo kompanijų finansinės padėties pagerinimas. Šiuo pagrindu galima teigti, kad finansinis perdraudimas atlieka ne tik tokias funkcijas, kaip ir tradicinis perdraudimas, bet ir suteikia draudikui papildomą finansinį pranašumą.
Atsižvelgiant į nurodytas finansinio perdraudimo charakteristikas, galima išskirti jo reikšmę pasaulinio draudimo vystymuisi ir perdraudimo rinkai:
  1. neigiamų funkcijų sušvelninimą draudimo ciklo vystymuisi;
  2. valdymo galimybių suteikimas anksčiau patirtiems, bet nepareikštiems nuostoliams;
  3. perdraudimo imlumo suteikimas perdrausti tradiciškai „nedraudžiamos rizikos“, tokias kaip, pvz.. politines ir ekologines rizikas;
  4. galimybės suteikimas draudikams prieiti prie skolinamojo kapitalo rinkos, būtino papildomo imlumo formavimuisi priimtu padengimui riziku perskirstymo tikslu. [5]
Ir tas faktas, kad finansinio perdraudimo produktai žymiai pigesni, turi lemiamą įtaką, kad draudimo kompanijos priimtų sprendimą dėl finansinio perdraudimo padengimo įsigijimo. Tokiu būdu, finansinis perdraudimas turi visus šansus pasisekimui, kad Lietuvos draudikai jį pripažintų.

Literatūra
  1. Лезговко А. Перестрахование в условиях глобализации страхового рынка. Дипломная работа по специальности: Андеррайтер – директор по страхованию. Московский государственный институт международных отношений (МГИМО), Школа страхового бизнеса, 2006.
  2. Черехович С.С. Финансовое перестрахование как элемент управления финансовым состоянием страховых организаций. Автореферат диссертации на соискание ученой степени к.э.н. Санкт-Петербургский университет экономики и финансов. Санкт-Петербург, 1999.
  3. Дедиков С. Правовой режим финансового перестрахования. [interaktyvus, žiūrėta 2006 m. spalio 02 d.]. Prieiga per internetą: http://business.rin.ru/cgi-bin/search.pl?action=view&num=342256&razdel=15&w=0
  4. Шувалова И., Байдин В. Хайтек рынка перестрахования [interaktyvus, žiūrėta 2006 m. spalio 02 d.]. Prieiga per internetą: <http://www.expert.ru/expert/ratings/insurans/04-09-12/text-2.htm>
  5. Турбина К. Современный перестраховочный рынок в условиях глобализации мировой экономики, Финансы № 6, 2001 [interaktyvus, žiūrėta 2006 m. kovo 20 d.]. Prieiga per internetą:<http://www.allinsurance.ru/siteold/reins/re052.htm

Jus taip pat gali dominti

Grįžti į tinklaraštį

THE MECHANISMS OF THE DEVELOPMENT OF THE REINSURANCE MARKET THROUGH MERGERS AND CONVERGENCES

2018.08.18
Skaityti daugiau

THE EVALUATION OF TRADE CREDIT INSURANCE IN LITHUANIAN BUSINESS MARKET AS A CREDIT RISK MANAGEMENT TOOL

2018.08.18
Skaityti daugiau

DEVELOPMENT OF REINSURANCE IN A GLOBALIZING WORLD ECONOMY

2018.08.18
Skaityti daugiau