Nephila maculata
2018.08.18

Sergejus Golubickis

Šaltinis: DRVI vertimas, teksto originalą žr. adresu /www.business-magazine.ru/

Nuo XVI iki XVIII amžiaus, rūmuose tarnaujantys žydai (Hofjuden), prekiavo Vokietijos kunigaikščių rūmuose. Iš vienos pusės, ši tradicija pagrįsta finansinių sandorių ilgaamžiška patirtimi, ir jos pagrindu sukurtas naudingų ryšių ir pažinčių tvirtas tinklas; o iš kitos pusės – dideliu šių sandorių rizikingumu, kuriuos kiti prekybininkai bijojo sudaryti arba nieko juose nesuprato. Rūmuose tarnaujančio žydo padėtis pasižymėjo didžiuliu politiniu poveikiu ir tuo metu – visiškai priklausė nuo princo užgaidų. Pačiu įžymiausiu istorijoje rūmų žydu buvo Štutgarto prekybininkas, Jozefas Ziusas Opengeimeris, tarnavęs Viurtembergerio hercogo Karlo Aleksandro rūmuose.

Wikipedia

Eliotas Spiceris jau senai kasė duobę Grinbergui ir AIG, trūko tik pagrindo – neginčijamų įrodymų. Prokuroro intuicija jo nepavedė, kad jis teisingame kelyje, bet intuicijos teismui per maža. Žinoma, tai maža ir Paslaptingiems Nepažįstamiems, davusiems komandą «Imk!» (rus. Fas). Reputaciją reikia užsitarnauti: kaip – nekaip «Metų kryžiuotis» (2002), pagal žurnalo «The Times» versiją!

Metų kryžiuotis

Generalinio Niujorko prokuroro technika filigraninė (kūrybiška) ir patikrinta pagal laiko reikalavimus: spėtinai (aklai) parenkama finansinė schema, turinti populiarumą tam tikros šakos kompanijose, nustatomas neatitikimas schemos, su įstatymų (o jis visada atsiras – tam ir yra schemos, kad išvengti mokesčių!), ištraukiamas iš bandos vienas atsipirkimo ožys ir – bėgtш į Melsvąsias Akis! Teisingas pyktis akyse, besirūpinančiose liaudies turto neliečiamybe, triuškinantis skandalas federaliniu lygiu, pusiau aiški užuomina į kriminalą ir greitą uždarymą už grotų, nevaikiškas generalinio direktoriaus išgąstis, ir – 10 atvejų iš 10! – išpilama dangaus mana: dešimtys, o dažniausia – šimtai milijonų dolerių atpirkimui. Visi patenkinti: vadovas laisvėje, šalies iždas pilnėja, o pats Spiceris – vienu žingsniu arčiau prie išsvajotos gubernatoriaus valstijos kėdės, kuri jam sapnuojasi paskutinius ketverius metus.

Per šešerius metus, praleistus ofise, Eliotas Spiceris pagal savo schemą sėkmingai susidorojo pirmiausia su «Merill Linč» (100 milijonų dolerių), o vėliau su kai kuriais smulkiais, bet „sultingais“ pajiniais fondais, visumoje – 1 milijardu 400 milijonų dolerių. 2004 metų rudenį pasisekė stambiu mastu: Spiceris paėmė už pakarpos Marsh & McLennan – stambiausią Amerikos draudimo brokerį, iškeldamas jam kaltinimus dėl bid–rigging [2] ir mokesčių rinkimo contingent commissions [3], kainavusių klientams papildomai 800 milijonų dolerių.

Padėdamas kompanijos valdybai ant stalo savo svarbiausią kozirinę kortą – galimą baudžiamosios veiklos perkvalifikavimą – generalinis prokuroras, tarp kitko, pasiūlė išsigelbėjimo variantą: «Jums būtina gerai ir pagrįstai apgalvoti, labai gerai ir labai nuodugniai pagalvoti apie jūsų kompanijos vadovavimą». Po tokių pasiūlymų, Marsh & McLennan akcijos per vieną valandą atpigo lygiai puse (10 milijardų dolerių !), o po 11 dienų, kompanijos generalinis direktorius atsidūrė gatvėje. Vietoj jo, į vadovo kėdę pasodino Maiklą Čerkasovą, buvusį Spicerio bosą, tuo metu, kai jis dirbo Niujorko municipalinėje prokuratūroje. Atleistas iš pareigų Marsh & McLennan direktorius – buvo Džefis Grinbergas, be to, jis buvo Moriso «Chenko», AIG vadovo, sūnus, kuris yra mūsų istorijos herojus!

Akivaizdu, kad Eliotas Spiceris domėjosi Džefiu tik tiek, kiek to reikalavo iškeltas generalinio prokuroro uždavinys. Šis uždavinys buvo itin ambicingas – nuversti Didingą «Chenką», patį įtakingiausią Niujorko verslininką, – stambiausios pasaulio draudimo kompanijos American International Group – vadovą.

Spiceris priešiškus veiksmus prieš Morisą Grinbergą pradėjo nuo vieno, iš pirmo žvilgsnio, nežymaus sandorio sudarymo, kurį prieš penkerius metus sudarė AIG su General Re, — skaitytojas tikriausiai gerai prisimena šį garsų Berkshire Hathaway Joreno Bafeto padalinį. 2000 metų pabaigoje AIG akcijos pasiekė istorinę viršūnę, o vėliau, kartu su kita rinka, lėtai, bet akivaizdžiai pradėjo slysti žemyn. Kaip tik tuo metu Morisas Grinbergas paskambino Rolandui Fergiusonui, buvusiam (dabar atleistam) General Re generaliniam direktoriui, ir susitarė atlikti rutinišką (šablonišką) tranzakciją – taip vadinamą finite–risk reinsurance — perdraudimą su apribotomis rizikomis. Sandorio schema atrodo kasdieniškai: draudimo kompanija perdraudikui perduoda potencialiai nuostolingų polisų paketą kartu su aktyvais, kurių suma reikalinga įsipareigojimų išmokoms, ir už rūpesčius gauna kuklų apdovanojimą (penkis milijonus dolerių).

Iš pirmo žvilgsnio – nieko ypatingo. Šie kontragentai užsiima rizikų paskirstymu – veikla, kuriai karštai pritaria įstatymai. Nesklandumai atsiranda buhalteriniame lygmenyje ir jie priklauso nuo to, su kokiu „padažu“ vykdomas tranzakcijos pavedimas. Jeigu kompanija, suteikianti perdraudimo paslaugas (mūsų atveju – AIG), padidina nuosavus aktyvus kontragento premijos sąskaita, o be to, pavyksta įrodyti, kad jokio rizikos paskirstymo nebuvo (t.y. perduoti kompanijai įsipareigojimai buvo ne potencialiai, o tikrai nuostolingi, ir, kaip pasekmė, buvo lygūs gautiems aktyvams), tai premija negali būti pelnu. Tačiau 500 milijonų dolerių, gautų iš General Re, buvo pervesti per AIG buhalteriją tokiu būdu, kuris leido kompanijai padidinti išmokų rezervus pagal savo potencialius įsipareigojimus. Situaciją gilino ir tai, kad tranzakcija buvo vykdoma ne tiesiogiai, o per ofšorines kompanijas: pinigai buvo pervesti iš Cologne Re Airijos padalinio į National Union sąskaitą, AIG filialą Bermudų salose.

Ši hipotezė sudomino Eliotą Spicerį. Pagal generalinio prokuroro versiją, sandoris tarp AIG ir General Re pagal sumos (bendrą) vektorių buvo nulinis ir tarnavo tik vieninteliam tikslui – AIG norui pagražinti savo balansą tariamojo rezervų ir aktyvų padidėjimo sąskaita, kad sustabdyti savo akcijų biržoje kritimą. Už šią paslaugą Morisas «Chenkas» Grinbergas sumokėjo 5 milijonus dolerių. Amerikos jurisprudencijoje panašūs poelgiai kvalifikuojami ne kitaip, kaip fraud [4].

Spėliojimai, aišku, įdomūs, bet be svarių įrodymų – mažai tinkami „atpirkimo“ pinigų išmušinėjimui iš tokio stambaus stumbro, kaip AIG. Tai, kad šie pinigai, gali užtemdyti visus prieš tai buvusius prokuroro pasiekimus – dėl privataus kapitalo paėmimo valstybės naudai, abejonių Spiceriui nekilo. 2004 metų lapkritį jam pasisekė užkabinti AIG pagal du vykusius tyrimus – kompanija atgaline data apdraudė stambų Pensilvanijos valstijos banką PNC ir mobilaus ryšio distributorių Brightpoint, leidžiančius bėduliams pademonstruoti investitoriams neegzistuojančias pajamas ir nuslėpti nuostolius. Paslaptingas altruizmas kainavo AIG apvalią sumą – 126 milijonus dolerių baudos, kurią kompanija neatidėliotinai sutiko išmokėti Teisingumo ministerijai ir Valstybinei vertybinių popierių ir biržų komisijai, kad tik užgniaužtų šį faktą ir baudžiamąjį persekiojimą. Galima tik spėlioti, kokius aukso kalnus žadėjo Eliotui Spiceriui sandoris tarp AIG ir General Re, jeigu tik pavyktų įrodyti jų fiktyvų pobūdį. Niujorko generalinio prokuroro sėkmę lėmė tai, kad Vorenas Bafetas laikėsi įstatymų. Kai tik «Orakulas iš Omahos» sužinojo apie draudimo padalinio Berkshire Hathaway padidėjusį veiklos susidomėjimą, jis įpareigojo savo juristą Ronaldą Olsoną pradėti savarankišką tyrimą dėl neteisėtų operacijų General Re kompanijoje išaiškinimo. 2005 metų sausio viduryje armija ekspertų iš advokatų Munger Tolles & Olson kontoros, peržiūrėdami visą General Re dokumentaciją, aptiko elektroninį laišką, kurį nusiuntė vienas iš pagrindinio ofiso vadybininkų Cologne Re Dublino filialo darbuotojui, rekomenduodamas kuo greičiau išimti visus failus, kurie susieti su National Union sandoriu .Apie šį įtartiną atradimą tuojau pat pranešė Eliotui Spiceriui.

2005 metų kovo 11 dieną Niujorko generalinis prokuroras per ABS televizijos kanalą padarė sensacinį pareiškimą: «Mes turime nepaneigiamus įrodymus, kad AIG dalyvavo nusikalstamuose sandoriuose su tikslu suklaidinti rinką. AIG – tai juoda dėžutė, laikoma sugniaužtame plieniniame generalinio direktoriaus kumštyje, kuris nenori pasakyti visuomenei tiesos!»

Juoda dėžutė plieniniame kumštyje

Ir prasidėjo. Liudytojai prisimena, kad tą penktadienį Manhetene AIG buveinės pastatas buvo panašus į išdraskytą avilį: koridoriais bėgiojo, mažiausiai, keturių advokatų kontorų juristai, visuose konferencijų salėse vyko skubūs posėdžiai, kurių dienotvarkėje buvo vienintelis klausimas: «Kaip išsigelbėti nuo Elioto Spicerio?» Visą tą laiką Morisas «Chenkas» Grinbergas buvo direktoriaus kabinete 18 aukšte ir dalyvavo korporatyviniame aptarime dėl kompanijos likimo, kuriai vadovavo beveik 40 metų. 80 – metis Morisas «Chenkas» Grinbergas ypač nerimavo dėl savo ateities. Pirmiausia, jis perrašė visas savo AIG 2,3 milijardo dolerių vertės akcijas žmonos vardu, po to davė nurodymą skubiai pervežti į saugesnę vietą archyvus ir dviejų privačių,jo kontroliuojamų Bermudų kompanijų – Starr ir Starr International, dokumentaciją, kurių sąskaitose buvo keleto milijardų dolerių vertės vertybiniai popieriai ir AIG aktyvai.

AIG direktorių taryba laiko veltui taip pat neleido: kol Grinbergo patikimi asmenys slėpė dokumentus Bermudų salose, AIG Airijos padalinio ofise buvo perimtas Starr International darbuotojos kompiuteris, iš pačios ponios atimti raktai ir leidimas, o ji buvo išprašyta už durų. Būdinga ir tai, kad Morisas «Chenkas» Grinbergas pats atrinkinėjo visus aukštus pareigas užimančius AIG darbuotojus, tačiau baimė prieš Elioto Spicerio baudžiamojo kalėjimo «grotų» buvo stipresnė už lojalumo jausmą: AIG direktorių taryba atleido generalinį direktorių iš pareigų per dvi dienas! Sekmadienį kovo 13 Morisas «Chenkas» Grinbergas oficialiai tapo bedarbiu. O per dvi savaites jis neteko ir Direktorių Tarybos Pirmininko pareigų.

Kaip matom, kumštis, kuris laiko juodą dėžutę, buvo ne toks jau plieninis, nors tai ir prieštarauja, stambiausios Amerikos draudimo kompanijos santykių su įžymia žvaigžde – generaliniu direktoriumi, istorijai.

American International Group kompaniją Kinijoje 1919 metais įkūrė Korneliusas der Staras. Korneliusas buvo pirmas baltaodis Šanchajuje, pelnęs kinų palankumą ir jie sutiko įsigyti iš jo draudimo polisus. Apsukrus olandų pirklių palikuonis kitą savo pusė amžiaus sugaišo tam, kad savo korporatyvų darbo kūrinį paverstų pagrindiniu žaidėju Azijos draudimo erdvėje. Nors AIG ir nepavyko prasibrauti į veiklos Olimpą, kompanija demonstravo stabilias pajamas ir akivaizdų jų didėjimą. Kai Morisas Grinbergas perėmė iš Korneliuso de Staro valdžios vairą (1967 metais), AIG pelnas sudarė šiek tiek mažiau nei 17 milijonų dolerių. Tuo metu, kai Morisas Grinbergas skyrėsi su AIG, ši suma siekė stulbinančius 11 milijardų dolerių.. Darbščiose «Chenko» rankose kasmetinė draudimo kompanijos apyvarta pasiekė 99 milijardus dolerių, o investicijų rentabilumas per 10 metų – 864%, tai viršijo legendinius Bafeto Berkshire Hathaway pasiekimus (647 % per tokį pat laikotarpį)! Grinbergo AIG ne tik užkariavo visą Aziją (tik vienoje Kinijoje – 19 tūkstančių draudimo agentų!), Australiją, Centrinę ir Rytų Europą, bet ir mūsų brangią motiną Rusiją, kur su pačio Vladimiro Vladimirovičiaus [5] palaiminimu, kompanija planuoja vadovauti, dar visai neseniai atsiradusiai, hipotekinio draudimo sričiai. Grinbergas ypač didžiuojasi pasiekimais Rusijoje, nes iki jo nė vienai Amerikos (ir Vakarų) kompanijai nepavyko įsitvirtinti paslaptingoje Rusijos draudimo rinkoje.

Stebina ne tiek absoliutūs kompanijos pasiekimai (nors jie ir fenomenalūs), kiek žaibiškas AIG pakilimas, kuris prasidėjo iš karto po Moriso Grinbergo atėjimo į šią rinką. Susidaro toks įspūdis, kad «Chenkas» iš rankovės ištraukė ne unikalų draudimo patirties bagažą ir valdymo genialumo kibirkštį, o paslaptingą baltą bilietą (cart – blanš), vienu metu atvėrusius prieš AIG visus pasaulinio kapitalizmo kelius. Biografinėse knygose ir universiteto vadovėliuose rašoma, kad Grinbergo sėkmės paslaptis slypi gautų draudimo premijų agresyviame investavime į vertybinius popierius, pirmiausia, į svopus ir derivatyvus [6]. Kur ten! Tūkstančiai ambicingų draudimo vadybininkų bandė pakartoti finansinę AIG sėkmę – viskas veltui: prie nesuvokiamos beveik 100 milijardų dolerių apyvartos nepasisekė priartėti net iš patrankos šūvio. O kiek vertas AIG gebėjimas gauti naudą net iš chrestomatiškai beviltiškų situacijų? Kai 80 – tų metų pradžioje pusė Pensilvanijos atsidūrė po vandeniu dėl viską griaunančių gamtinių kataklizmų, visų sričių kompanijos nutraukė polisų, draudžiančių nuo potvynių rizikos, išrašymą. Visos, išskyrus AIG, kuri akimirksniu pasinaudojo konkurencijos nebuvimu, padidino premijas ir praktiškai monopolizavo rinką. Neįsivaizduojamai lengvai kompanija sugebėjo išsigelbėti ir nuo uragano «Frederiko» (1979 metais), kuris sulygino su žeme visą Teksaso ir Floridos pakrančių infrastruktūrą ir palaužė mūsų senų pažįstamų – anglų draudikų iš Lloyd’s of London galią. Grinbergo kompanija atlaikė ir daugiamilijonines išmokas pagal 2001 metų rugsėjo 11 dienos įvykius. Kas bebūtų, akivaizdu viena: savo pasiekimais AIG dėkinga ne kažkokiems mitiniams super efektyviems verslo vadybos metodams, o vien tik Moriso «Chenko» asmenybei, paslaptingam žmogui, kuris visose nuotraukose šypsosi tvirtai suspaustomis lūpomis.

Ziusas Opengeimeras

Mažasis Morisas, Grinbergo ir Ados Reigoldų sūnus, pasaulį pirmą kartą išvydo 1925 metais gegužės 4 d.. Iš jo ankstyvosios jaunystės mes galime papasakoti dvi jaudinančias istorijas: apie tai, kaip berniukas augo pieno fermoje, Lebedinoje Ozero (Swan Lake) kaimelyje ir apie tai, kaip jis sau sugalvojo pravardę «Chenkas», kad žiūrėdami į jį, aplinkiniai jaustų jam pagarbą. Nes bendrapavardis Chenkas Grinbergas 30-40 metais buvo pripažintas geriausiu beisbolo gynėju. Kai prasidėjo Antrasis pasaulinis karas, «Chenkas», užsirašė savanoriu į armiją (nuslėpęs savo amžių), išėjo į frontą ir netgi dalyvavo karių sąjungininkų įžymiam išsilaipinime Normandijos pakrantėje. Po karo Grinbergas įstojo į Majamio universitetą, po to Niujorko teisės mokyklą, kurioje 1950 metais įgavo teisės mokslų bakalauro laipsnį. Dirbti pagal specialybę nepavyko, nes prasidėjo naujas Korėjos karas, ir Grinbergas vėl atsidūrė fronte. Iš Pietų Korėjos jis grįžo 1952 metais, kare jam buvo suteiktas kapitono laipsnis, o už žymius nuopelnus ir heroizmą garbingas «Bronzinės Žvaigždės» ordinas.

Be unikalios karinės patirties, Morisas «Chenkas» Grinbergas iš Korėjos atsivežė aiškų supratimą apie savo būsimą specialybę – draudimo veiklą. Prieš išeinant į frontą , jo karjeros norai buvo nukreipti visai kita linkme. Trečią dieną po sugrįžimo, Grinbergas atvyko į solidžią Continental Casualty Company ir bandė įsidarbinti, tačiau jam buvo atsakyta. Išėjęs iš kadrų skyriaus viršininko kabineto, «Chenkas» tiesiai eina į kompanijos prezidento priimamąjį, gestu, neleidžiančiu prieštarauti, patraukia į šalį sekretorę ir penkias minutes kalba su Džejum Milbernu Smitu, po to išeina iš kabineto, nešdamasis po pažastimi pareigas ,o bosas, eidamas jo ištrepentom pėdom, karštai tapšnoja per petį naująjį darbuotoją. Per keletą metų Grinbergas tapo pačiu jauniausiu vice-prezidentu per visą Continental Casualty Company istoriją.

Kitas etapas: Džejus Milbernas Smitas rekomenduoja talentingą draudiką savo kaimynui – kolegai Korneliusui van der Starui, kuris iš karto paskiria Grinbergą pagrindinės American Life Insurance (ALICO) kompanijos viceprezidentu ir pagrindinio American Home Assurance Company padalinio prezidentu. 1967 metais visi padaliniai susijungia į vieningą grupę – American International Group (AIG). Morisas Grinbergas tampa jos prezidentu ir generaliniu direktoriumi, o dar po dviejų metų paveldi iš Staro ir pagrindines Direktorių Tarybos Pirmininko pareigas. Kaip tai įmanoma? Klausimas kyla ne vien tik dėl veržlaus Moriso Grinbergo karjeros augimo, nepatvirtinto jokiomis prielaidomis,o dėl to, kaip vadovai ir draudimo kompanijų savininkai lengvai išsiskiria su savo nuosavybe ir perduoda įgaliojimus žmogui, apie kurio egzistavimą jie vakar dar nebuvo girdėję. Jeigu Korneliusas van der Staras iš tikrųjų AIG šeimininkas, tai kur jo vaikai ir giminės? Kodėl savo įpėdiniu jis pasirinko nežinomą «Chenką» iš „Lebedinoje ozero‘ kaimo? Ir ką tokio pripasakojo «Chenkas» Džejui Milbernui Smitui per pirmąjį savo vizitą?

Antrasis dugnas ( didelio pelno šaltinis)

Manau, pats laikas papasakoti apie antrąjį mūsų herojaus biografijos etapą. Pradėsiu nuo pabaigos: štai trumpas Moriso «Chenko» Grinbergo titulų ir pareigų, nesusijusių su draudimo veikla, išvardijimas: Valdybos pirmininkas ir direktorius Niujorko Federalinio Rezervo banko – JAV visos finansinės sistemos širdies;

Tarptautinių santykių tarybos vicepirmininkas (angl. Council on Foreign Relations) – Naujos Pasaulinės Tvarkos, pirmo iš keturių valdymo organų;

Strateginių ir tarptautinių tyrimų centro viceprezidentas (angl. Center for Strategic and International Studies) — Naujos Pasaulinės Tvarkos, antro iš keturių valdymo organų;

Trišalės komisijos (angl.Trilateral Commission) narys – Naujos Pasaulinės Tvarkos, trečios iš keturių valdymo organų;

Bilderbergo klubo (Bilderberg Club) narys – Naujos Pasaulinės Tvarkos, paskutinio iš keturių valdymo organų;

Kitos pareigos ne tokios žymios: Niujorko fondų biržos direktorių tarybos narys, Niksono centro pirmininkas, Amerikos – Kinijos ekonominės tarybos pirmininkas.

Dabar pasakykite atvirai: kaip TOKĮ MILŽINĄ gali atleisti iš pareigų neišvaizdus prokuroras – karjeristas Eliotas Spiceris? Žinoma, niekaip. Jei tik nevykdo Paslaptingų Nepažįstamųjų nurodymų. Tų pačių, kurie savo laiku suteikė valdžią ir pinigus pačiam «Chenkui».Taigi, daug kas paaiškėja: mūsų istorija visai ne apie karjeros pakilimus ir nuosavybės metamorfozes. Mūsų istorija- apie paskyrimus. Jei manysime, kad išvardytos draudimo kompanijos yra tėvonija ir placdarmas trečių jėgų profesionaliai veiklai, kuri turi begalinę įtaką ir valdžią, tai viskas sustatoma į savo vietas – ir lengvas išsiskyrimas su pareigomis, ir nenumatomi karjeros vingiai , ir fenomenalus biznio nesužlugdymas.

Kas gi tos trečios jėgos? Šios jėgos gali būti įvairios: ir žvalgybinės valdybos, juo labiau, kad draudimo kompanijomis ir agentais šimtmečiais naudojosi Europos valstybės, renkant informaciją apie savo priešus, draugus ir konkurentus.Panašiame kontekste ir Korneliusas van der Staras, ir Džei Milbernas Smitas, Morisas «Chenkas» Grinbergas harmoningai žiūrisi savo poste, o tai savo ruožtu, panaikina tariamus finansinius priešiškumus.

Po uždanga – maža pikantiška smulkmena: 1933 metais AIG nupirko private spy agency [7] – Kroll Associates, kuris 1980 metais įgavo « Vol- Strito CŽV» pravardę. Agentūroje dirba CŽV, FBR, Skotland Jardo, Britų slaptos tarnybos ir Britų ypatingos paskirties desantiniai padaliniai, kurie su nežmonišku profesionalumu suseka visus pramoninio šnipinėjimo atvejus ir abejotinus finansinius sandorius nerimastingame ir neramiame Niujorko dalykiniame pasaulyje.

Į poilsį

Sprendžiant iš visko, Morisą Grinbergą atleido į atsargą. Tikriausia – pagal ištarnautus metus, kadangi jokių aiškių tarnybos pažeidimų nebuvo pastebėta. Panašu, kad senis «Chenkas» užsispyrė, ir per naivumą nusprendė, kad jis kažką reiškia šiame žemiškame pasaulyje. Štai atėjo laikas paleisti Eliotą Spicerį – minkštą «valytoją», kuris pabars – pabars ir vėl paleis. Tai pasitvirtino šiomis dienomis: 2005 metų lapkričio 25 dieną Darenas Dopas, Niujorko generalinės prokuratūros spaudos sekretorius oficialiai pareiškė: «Galbūt, bus iškelti papildomi civiliniai ieškiniai prieš buvusį direktorių, Tarybos pirmininką ir AIG generalinį direktorių Morisą «Chenką» Grinbergą, tačiau jokių baudžiamųjų bylų tikėtis neverta.» Ir kad galutinai nuraminti senį «Chenką», pridūrė: «Sprendimas dėl civilinės bylos peržiūrėjimo buvo priimtas Niujorko generalinio prokuroro sprendimu jau prieš daugelį mėnesių».

Taip gerai – pagal teisingumą!
O ką gi AIG? Retorinis klausimas: klestės, kaip ir anksčiau. Kur tai matyta, kad griautų nuosavas šiltas vieteles?


  1. Nephila maculata – milžiniški miško vorai, įžymūs savo pačiu didžiausiu pasaulyje voratinkliu.
  2. Bid-rigging – susitarimas tarp pardavėjo ir tarpininko, sudarantis sąlygas fiktyviam kainų už paslaugas ir prekes padidinimui.
  3. «Priešpriešiniai (atsakomieji) komisiniai» – visuotinai paplitusi praktika, pagal kurią tarpininkas (šiuo atveju draudimo brokeris) gauna komisinius ne tik iš draudimo kompanijos bet ir iš klientų, įsigijusių polisus šioje draudimo kompanijoje. Tai puikiai iliustruoja rusų patarlė «Švelnus veršelis dvi karves žinda».
  4. Sukčiavimas (angl.). Šiame kontekste – su tikslu suklaidinti viešos kompanijos, kuria yra tapusi AIG, investitorius.
  5. Putino susitikimas su Grinbergu įvyko Kremliuje 2003 metais liepos 28 dieną.
  6. Svop (swap) – abipusis susitarimas dėl finansinių srautų pasikeitimo ateityje, derivatyvai – vertybiniai popieriai, tokie kaip, opcionai ir fiučersai.
  7. Privati žvalgybos agentūra (angl.).

Jus taip pat gali dominti

Grįžti į tinklaraštį

Nephila maculata

2018.08.18
Skaityti daugiau

Pardavimų skatinimo teikiamų naudų vertinimo priklausomybė nuo vartotojų lojalumo stadijos

2018.08.18
Skaityti daugiau

„Gyvenimo ciklo“ ir „Gyvenimo stiliaus“ fondų sistemų investavimo strategijų vertinimas

2018.08.18
Skaityti daugiau